MIESTE
Miestas iki Sąjūdžio, po Sąjūdžio ir po Nepriklausomybės, siautėjant Gaidjurgio mafijai.
Diskotekos
DISKOTEKŲ ĮVAIROVĖ MIESTE
Diskotekų kultūra 9-ąjame dešimtmetyje Klaipėdoje spinduliavo laisvės ir drąsios saviraškos idėjas.
Muzikiniame teatre veikė „Kultūrkė“, Prekybos uoste - „Partenkė“, Statybos treste - „Stroikė“, komjaunimo diskotekos vyko „Bilduke“, Medienos medžiagų kombinate Liepų g. - vienų vadinama Medienkė, kitų Fanierkė.
Melomanai gaudydavo laivais atplukdomas plokšteles, per naktį jas perrašydavo, o savaitgaly jos jau skambėdavo Fanierkėje, Stroikėje, Partenkėje ar Kultūrkėje.
STROIKĖ oficialiai buvo Klaipėdos statybos tresto kultūros ir technikos namai. Stroikėje dirbo ir diskotekas vesdavo poilsio renginių organizatorius Algis Poškis (dirbo 1978 – 1988). Po jo dar du metus Stroikėje diskotekos vyko, o 1990 m. užsidarė.
Algis Poškis gerai sutarė su Leonidu Donskiu, kuris mokėsi Klaipėdos fakuose. Leonidas du kartus Stroikėje vedė temines diskotekas: apie „Pink Floyd“ ir „Police“. Leonidas parašydavo diskotekų scenarijus – apšvietimas, muzika, šokis, o Algis su komanda stengdavosi juos išpildyti.
Stroikėje grodavo pop muziką.
Stroikėje ir Kultūrkėje susirinkdavo daugiau kaip 500 žmonių per vakarą. Iš pradžių diskotekos būdavo savaitgaliais, vėliau pradėjo daryti ir penktadieniais.
500 bilietų, kurie kainuodavo po 70 kapeikų, išparduodavo jau ketvirtadienį. Dar susirinkdavo ir kviestiniai, draugai.
PARTENKĖJE (Prekybos uosto kultūros namai) diskotekas vesdavo iš „Stroikės“ išėjęs Romas Gribas. Tačiau „Partenkės“ techninė bazė buvo šiek tiek silpnesnė nei „Stroikės“ ir „Kulturkės“, dar ir nuotolis darė savo, - ne centre, todėl „Partenkė“ sutraukdavo mačiau publikos.
KULTŪRKĖ buvo Klaipėdos miesto kultūros rūmai (dabar Muzikinis teatras). Kultūrkėje 1978 - 1988 metais diskotekas vedė Vladas Straupas. Čia skambėdavo džiazroko atmaina.
Didžėjus Vladas Straupas:
„10-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar tai Klaipėdos Sendvario gimnazija) vyko pirmosios mano diskotekos. Nuo 1978-ais „Kultūrkė“ – tai pirmoji didelė diskoteka Klaipėdoje.
Grojom ir disco, ir rock, ir soul funk, darydavome pasakojimus apie grupes su skaidrėmis, susirinkdavo iki 600 lankytojų. Dar fenomenas buvo rinktis ANT LENTŲ - tai suoliukai Danės krantinėje, priešais dabartinį Faxe barą, Ten rinkdavosi hipsteriai ir kitoks jaunimas, o visus fotografuodavo ir registruodavo saugumiečiai iš priešais buvusio milicininkų bendrabučio, tai maždaug 1976-1980 metai.“
Nuo 1990 m. didžėjus pradeda vadinti DJ, tad - DJ Vladas.
MEDIENKĖ arba FANIERKĖ (Medienos medžiagų kombinato kultūros klubas).
Fanierkėje vyko boheminis gyvenimas, sako Algis Poškis, lygindamas visas mieste veikusias diskotekas devintajame dešimtmetyje. „Fanierkės“ diskoteka išsiskyrė dar tuo, kad Algis Didžiulis leisdavo vokišką muziką, ko nebuvo kitose vietose, ir iš to darydavo humoristinius hepeningus.
Valdas Bagdonavičius apie 1985 m. svajojo sukurti kiną. Parašė scenarijų apie dviejų žmonių meilę ir kančią, drauge su Henriku ir visa kompanija nufilmavo daugybę scenų, pagrindinį vaidmenį atliko Rimvydė Urbonienė. Filmas buvo sukurtas, bet vėliau pradangintas, - Arūnas Marčauskas pasiėmė jį perrašyti, pasidėjo kasetę ant mašinos stogo ir nuvažiavo.
„Fanierkė“ – tai diskoteka ir meninė veikla Medienos kombinato kultūros klube, veikusi nuo 1980-ųjų aštuonerius metus. Tai Henrikas Žižys, Valdas Bagdonavičius, Algis Didžiulis, Jolanta Bagdonavičienė, Liana Ruokytė, Alvydas Vizgirda, Arūnas Marčauskas ir daugelis kitų.
„Socializmo laikai. Klubas - valdiškas, nuomos mokėti nereikėjo, entuziazmo netrūko. Visa tai ir buvo „Fanierkės“ varomoji jėga, tad nenuostabu, kad šis klubas gyvavo net 8 metus. Vadybos žinių tuomet nebuvo, bet turėjome įsivaizdavimą... Man asmeniškai tai buvo labiau saviraiška nei darbas, tačiau taip jau susiklostė, kad pradėjau iš jos gyventi ir nenustoju iki šiol“, - sako Henrikas Žižys, vėliau, jau po 2000 valdęs klubą „Roxy“ (veikė netoli autobusų stoties).
SOLO. „Fanierkė“ buvo ta vieta, kur moterims nebereikėjo laukti, kol vyrai jas iškvies šokti, kaip buvo įprasta restoranuose grojant ansambliui. Tuomet jau prasidėjo laisvieji solo šokiai principu šoku, kaip moku“, - pasakoja H. Žižys.
„Fanierkė“ buvo skirta undergroundiniam, maištaujančiam jaunimui. Čia gimdavo geras menas.
Henriko Žižio ir Bagdučio (Valdo Bagdonavičiaus) su visa didele kompanija intelektualiniai hepeningai, filmo kūrimai, diskotekos, šėliojimai per naktis.
„Fanierkėje“ diskotekas vesdavo didžėjas Henrikas Žižys. Skambėjo daug gyvos muzikos. Kūrėsi ir persikūrinėjo muzikinės grupės: „Prognozė“, „Kontrabanda“ su G. Grajausku ir V. Ančeriu, elektroniniai „Exem“, „Japonija“ ir kt. mažiau žinomos.
1985-87 kovo 8 dienos proga „Fanierkėje“ vyko hepeningas, kaip sakydavo Kizevičius, „Žuvėdra/Mergina“.
Henrikas Žižys apie hepeningą „Žuvėdra/Mergina“ pasakoja:
„Mudu su Valdu ir Algiu (Komisaras) vienu metu buvom apsėsti FALCO _Rock me Amadeus, Der Commissar dainų ir toj šviesoj vyko šitas sumanymas.... Kažkoks buvo feministinis sumanymas dar buvo mergina /kareivis, melžėja/menininkė...poetė/svajotoja, mergina/gitara( Jolanta Bagdonavičienė) , merginos šoko kankaną... Beveik visos dainavo po dainą, Virgis Bublys buvo padaręs specialias fonogramas, repetavo su visomis... poetė kažką paskaitė.“
https://www.youtube.com/watch?v=8-bgiiTxhzM
https://www.youtube.com/watch?v=cVikZ8Oe_XA
Fanierkėje Algirdo Vizgirdos įkurto Pilies teatro ištakos
„Fanierkėje“ („Medienkėje“) gimė spektaklis - Tenesio Viljamso „Gražus sekmadienis piknikui“, režisuotas Alvydo Vizgirdos. Ir jame taip neįprastai žibėjo keturios talentingos Klaipėdos dramos teatro aktorės, kurios pačios susirado pjesę, rūpinosi jos vertimu, o paskui įkalbėjo A. Vizgirdą šią pjesę statyti.
Spauda
skanuoti / fotografuoti straipsniai pagal metus: 1985 – 2000
BARAI/KAVINĖS
„Kavinių tinklas veikė panašiai kaip feisbukas. Tu pažinojai daug žmonių iš matymo arba dėl kūrybos, bet nebūtinai su jais bičiuliavaisi. Mobiliakų tada nebuvo, tai jeigu tau reikėjo susirasti kokį žmogų, maždaug žinodavai, kurioj kavinėj to žmogaus ieškot. Labai smagu, kad Klaipėdoje beveik visos kavinukės tuo metu buvo senamiestyje, tai buvo pats „gyviausias" rajonas tuo laikotarpiu.“ (Meilė Sposmanytė)
Teatrabaris
1988 m. Klaipėdos miestas merdėjo. Vienintelės vietos, kur rinkosi jaunimas, buvo „Kavaledis“ ir „Teatrabaris“ (abu Žvejų gatvėje), kurie užsidarydavo septintą valandą.
TEATRABARIS 1988-aisiais metais.
Čia sutikdavai savą.
Per dieną n puodelių kavos.
Hole – cigarečių dūmų siena.
Kuprinėse – Kamiu, Kastaneda, Keruakas ir Šapoka.
Rankose – plokštelės.
Sovietų imperijai artėjo galas, „Teatrabario“ jaunimas tai žinojo geriau nei kiti.
Nuotraukos:
Dailininkas Danielius Rusys „Teatrabaryje“. Nuotraukos autorius Artūras Šeštokas. Iš A. Šeštoko asmeninio archyvo
Prie „Teatrabario“. 1985 m. Nuotraukos autorius Artūras Šeštokas. Iš Klaipėdos aps. I. Simonaitytės VB, epaveldas.lt
Bohema
Baras “Bohema” veikė 1990 – 2004 Klaipėdos senamiestyje, Aukštoji g. 3A
Barą įkūrė Valdas Bagdonavičius su žmona Stefanija. Valdas norėjo sukurti vietą, kur rinktųsi bendraminčiai. Baro patalpos, kaip ir galerijos patalpos, priklausė Parodų rūmams, tai yra Klaipėdos m. savivaldybei. Pradedantys verslininkai pagal panaudos sutartį baro ir galerijos patalpas iš savivaldybės nuomavo.
1999 m. po remonto, kai baltoji „Bohema“ virto tamsiąja „Bohema“, baro tambūro rūkomajame ant sienos tapytojas Audrius Jankauskas užrašė:
„Bohema – tai 2 žodžių – boba ir hemarojus – junginys. Kiti šaltiniai teigia ką kitą, tačiau mūsų argumentai ir faktai nenuginčijamai sako..."
Juvelyras TOMAS RIMEIKA apie „BOHEMĄ“ ir lemtingus susitikimus joje:
„Toje kavinėje rinkdavosi normalūs, teisingi žmonės. BOHEMOS savininkė Stefutė buvo visų vadas. Barmenas, jos sūnus ir marti, irgi buvo vadai, jie viską reguliuodavo: ir chaosą sukeldavo, ir išvydavo.
Čia rinkdavosi vakarais. Kiti ir nuo vakaro atlikę. Valgyti buvo. Arbatos tikrai niekas negerdavo, nebent paklydėliai, netyčia. Kokteiliai, kava, „Alitos“ brendžiai.
1990 m. po pasisėdėjimo „Bohemoje“, užsukau į Vido Bizausko (klaipėdietis juvelyras) dirbtuvę Turgaus gatvėje. Pamačiau jo erdvę, užpildytą visokiais kaltukais, pincetais, kitais nenusakomais magiškais daikčiukais ir supratau iš karto: čia mano, ir aš taip noriu. Tai sėdėk ir mokykis, pasakė Vidas. Stovėjau už nugaros ir žiūrėjau. Taip ir užsikabinau. Pirmoji mano klientė Klaipėdoje buvo charizmatiškoji legendinio baro „Bohema“ šeimininkė Stefanija Bagdonavičienė.“
Pupelė
Kavinė „PUPELĖ“ (Tiltų g. 17) 1980 10 23 – 1996 09 09
(data nustatyta pagal bare dirbusios barmenės Aldonos Vaitonienės darbo knygelės įrašą, nes Aldona „Pupelėje“ išdirbo visą kavinės egzistavimo laiką – 16 metų) Sovietmečiu „Pupelė“ priklausė visuomeninio maitinimo įmonei „Neptūnas“, 1994 m. „Pupelę“ privatizavo, dvejus metus turėjo išlaikyti tą pačią veiklą. Praėjus dviems metams, vietoj „Pupelės“ naujieji savininkai padarė batų parduotuvę. Prieš „Pupelės“ uždarymą buvo surengtas mitingas, dalyvavo V. Šliogeris ir kiti, tačiau žmonių iniciatyva dėmesio nesusilaukė.
Įėjimas į „Pupelę“ buvo nuo Didžiojo Vandens gatvės. Į Tiltų gatvę išeidavo du dideli langai, iš vidaus užtraukti sunkiomis tamsiai raudonomis užuolaidomis iki žemės. Kitoje pastato pusėje veikė batų taisykla, jai priklausė kiti du dideli langai. Įėjimo iš Tiltų g. pusės nebuvo tuo metu nebuvo.
„Pupelės“ interjerą projektavo architektas dailininkas Zigmas Bernardas Rutkauskas (gim. 1936), fasado iškabą – architektė Laima Šliogerienė.
Palipus kelis laiptelius nuo šaligatvio ir įėjus į vidų, pasukdavai į dešinę, pasieniui praeidavai į nedidelę erdvę, kurios viduryje stovėjo U raidės baras su kavos samovaru tai kavos katilas Už baro nuo pat atidarymo pakaitomis dirbdavo inteligentiškos barmenės Irena Trachtenberg („Pupelėje dirbo 1979 iki pensijos 1990 ar 92) ir Aldona Vaitonienė (dirbo nuo baro atidarymo iki uždarymo)
Aplink barą, nugaromis į užtamsintus užuolaidomis langus, sutilpdavo 12 kėdžių kavos gėrėjams. Kartais rytais ar per pietus prie durų tekdavo pastovėti eilėje.
„Pupelės“ klientai buvo konservatorijos dėstytojai, Donelaičio mokyklos mokytojai, aktoriai (N. Sabulytė, Paukštė, Gaidys) architektai, dailininkai (Jusionis, Ramanauskas, Rutkauskas) , juvelyrai, muzikai (Narušis, Šiaučiulis), V. Jusionienė ir kt. Čia rinkdavosi visa Klaipėdos bohema. Garsiausiai kavinėje skambėdavo architektų Vytauto Šliogerio ir Sauliaus Manomaičio balsai. S. Manomaitis kalbėdavo garsius monologus: „Štai atsiveria dangaus vartai ir pasirodo Šv. Petras“. Visi nuščiuvę klausydavosi jo skardaus balso.
Kai 1982 m. barmenė Aldona metams išėjo į vaiko auginimo atostogas, ją sutikę klientai prašydavo kuo greičiau grįžti, nes be jos „Pupelėje“ ne ta atmosfera. Dirbti, sako Aldona, buvo labai įdomu dėl žmonių, bet ir labai sunku. Per dieną išgerdavo po 100 litrų kavos. Kavos aparate statydavosi talpos po 4 – 7 – 10 litrų. Kartais per dieną reikdavo pakeisti dešimt kartų kavos talpą. Į dešimt litrų talpos indą pildavosi vienas kg ir 200 . maltos kavos Arabica. Užplikyta kava stovėdavo karštame vandenyje. Puodeliai buvo balti, juose tilpdavo šimtas ml kavos. Gabalinis cukrus būdavo padedamas prie puodelio, su žnyplėmis iš vazos.
Būdavo klientė, kuri ilgai išsėdėdavo kampe, prie sienos su vienu puoduku valandą ir daugiau, sekdavo visus įeinančius.
Bare pamainomis dirbdavo dvi barmenės, dvi kasininkės ir indų plovėjos.
„Atgimimo laikotarpiu per rankas keliaudavo „Mažoji Lietuva“ ir „Sąjūdžio žinios”, dudenant architektų Vytauto Šliogerio ir Sauliaus Manomaičio balsams. Prieš Klaipėdos Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą į „Pupelę“ užėjo Ozolas (nedidelis, su akinukais) su draugais, stovėdami atsigėrė kavos ir išėjo. Barmenė jį pažino.
Iš laikraščio „Vakarė. Klaipėda“, str. Andrius Šatas „Kur rinksis kavos gėrėjų partija?“ 1995 05 02
„Yra viena vieta, kurią kavos mėgėjai yra ypač pamėgę, - tai legendinė „Pupelė“. Vienas mano pažįstamas neseniai prasitarė, kad „Pupelėje“ veikia kažkoks neapsakomas magnetizmas. Nuo pat atidarymo čia renkasi tie patys žmonės, ir jeigu tu žinai, kad vienas ar kitas pilietis čia lankosi, nereikia jo ieškoti nei namuose, nei darbe. Užeik į „Pupelę“ - ir būtinai sutiksi. Tačiau ne tai yra šio bariuko magnetizmas. Svarbiausia čia – pati kava, nekeičianti nei savo skonio, nei spalvos, nei kvapo, nei kokybės jau tiek metų. Ir aplinka. Tamsus medis, tamsios užuolaidos, tos pačios barmenės, - visi puikiai supranta, kad žmogus mėgsta pastovumą. Šio baro lankytojas žino, kad jis gali išvykti į ilgiausią kelionę po pasaulį, sugrįžti, užeiti į „Pupelę“ – ir pajusti, kad niekas nepasikeitė. Čia - ta pati kava ir tie patys draugai. „Pupelė“ rimtai pretenduoja į kavos gėrėjų partijos būstinę. Be to, nuo atidarymo čia veikianti kavos viryklė rimtai pretenduoja patekti į maltos kavos aparatų rekordų knygą. Galiu lažintis, net barmenės nebežino, kiek tonų kvapnios kavos šis aparatas išleido per savo kraniukus.“
Iš FB 2020 m.:
Buvusių „Pupelės“ klientų prisiminimai: „Nuo Pupeles laiku nesu gėrusi skanesnės kavos. Matyt, tas ovalus sėdėjimas ir bendravimas vienu metu su visais, teikė skonio. / Kokia skani būdavo kava!!! Ir eklerai tikri! / Nuostabūs mažučiai pusryčių sumuštinukai.
Centras
Istorinis baras „CENTRAS” įkurtas 1992 m. (adresu H. Manto g. 40), tebeveikia lig šiol.Verslininkas Šarūnas Jagminas nupirko dirbtuves iš dailininko Ryčio Martinionio ir jose įkūrė barą „Centras“. Pavadinimo potekstė politinė, nes antrajame pastato aukšte (virš baro) buvo įsikūrusi seimo centristų būstinė, vykdavo karšti politiniai debatai, pasitarimai. Čia sėdėjo ir alų gėrė Ozolas, Vaišvila, Šakalas, Andriukaitis, Medalinskas, Bičkauskas ir kiti.
Pats Šarūnas buvo Klaipėdos bohemos dalis, kartais dalyvaudavęs Beno Šarkos sugalvotuose veiksmuose, kaip nuogalių akcija „Menininkai prieš smurtą“ Atgimimo aikštėje 1994 m.
Nuo pat pradžių „Centrą“ pamėgo menininkai. Čia sėdėdavo galerijos „BALTA“ kompanija: Valius Pulokas, Andželika, Rastauskas ir kiti. O vėliau, ne vienerius metus „Baroti“ kompanija rinkdavosi švęsti „Karvelinių“, tai yra dailininko Arvydo Karvelio gimtadienio rugpjūčio 13 d.
Beje, čia buvo pirmoji vieta Klaipėdoje, kur Arūnui Marčauskui ir kitiems duodavo vargan.
Apsilankius bare, galima pamatyti Danieliaus Rusio sieninę tapybą (ant pastato fasado ir viduje), mirusio dailininko siurrealisto Valdo Puzono drobes, mirusio fotomenininko Raimundo Urbono nuotraukų, „Dooooorisų“ Audriaus Jankausko ir Arvydo Karvelio darbų.
Ir, be abejo, jus pasitiks autentiški baro savininkai, lig šiol atliekantys savąją gyvenimo misiją Regina ir Šarūnas Jagminai.
GALERIJOS
„Dailės“ parduotuvė - tai buvo vienintelis profesionaliosios dailės salonas, dirbęs tuometinėje P. Cvirkos, dabar – Turgaus gatvėje, veikė iki 1995-6 m., kol buvo gyvas Klaipėdos dailės kombinatas. Kai uždarė Dailės kombinatą, uždarė ir Dailės saloną. Dabar šiame pastate yra įsikūręs Turistų informacijos centras.
Pirmąją privačią galeriją Klaipėdoje įsteigė Valerijus Pulokas, iš pradžių Palangoje, paskui ją perkėlė į Klaipėdą Janonio g., kur dabar veikia Meno biblioteka.
1990 m. baro “Bohema” savininkai Parodų rūmų patalpose atidarė galeriją “Bohema”, tokiu pačiu pavadinimu kaip ir jų baras. Galerija veikė iki 1997 m., tais pačiais metais į buvusios galerijos “Bohema” patalpas persikraustė “Baroti” galerija.
1991 m. Vytautas ir Eugenija Karčiauskai atidarė galeriją „Pėda“ (uždaryta 2020 m.)
1992 m. Israildžonas Baroti atidaro galeriją “Baroti”. Šiai dienai tai ilgiausiai išsilaikiusi galerija nuo Nepriklausomos Lietuvos pradžios.
Galerija „Balta“
Galerija „BALTA“ 1990 - 1992
Dizaineris Valerijus Pulokas galeriją „Balta“ įkūrė Palangoje, buvusio baseino pastate, prie upelės Ražė. Pastato nebėra.
Pirmoji galerijos „Balta” paroda įvyko liepos mėn.
1991 m. žiemą galeriją Valerijus perkėlė į Klaipėdą, Janonio gatvėje veikusią, ir tebeveikiančią lig šiol, Meno biblioteką. Prie Valerijaus prisijungė dizaineris Virgis Bakas, pasiryžęs ant savo pečių nešti administracinius reikalus. Dirbti į galeriją Virgis pasikvietė Andželiką, kuri tuo metu nežinojo, kaip pasukti savo gyvenimo vairą, ketino grįžti į Vilnių. Galerijoje Andželika pasijuto sava ir planai palikti Klaipėdą dingo. Čia ji susipažino su Klaipėdos menininkais, rašytojais. Galerijos linksmoji kompanija laiką dažnai leisdavo „Centro“ kavinėje, priešais „Žemaitiją“.
Tačiau Meno bibliotekoje galerija „Balta“ ilgai neužsibuvo. Iškilo interesų konfliktai su bibliotekos direktore Bronislava Lauciuviene.
Tad „Balta“ turėjo ieškoti naujų namų ir taip atsirado senamiestyje, Menininkų namuose.
Valerijus Pulokas galeriją kūrė, norėdamas realizuoti savo darbus, ir, žinoma, savo draugų. Bet pamatė, kad administracinė veikla suryja labai daug laiko, kad pardavinėti bičiulių menininkų darbus sudėtinga, norisi daugiau mokėti, o jei ir sumoki, ne visada lieki suprastas, nes gal galėjai ir daugiau sumokėti, todėl po kelių metų Valerijus galerijos įrangą ir salytę Menininkų namuose paliko naujai besikuriančiai Baroti galerijai. Į naujosios galerijos veiklą įsiliejo ir Andželika.
Pėda
GALERIJA „PĖDA“ (1991 – 2020)
Šiandien, kai ruošiu šią informaciją, 2020 m. balandžio 21 d. karantino metu, susirašiau su Vytautu Karčiausku, klausdama, ar tikrai jis palieka Klaipėdą, kurioje gyveno ir kūrė nuo 1979?
Vytautas atsakė:
„nutraukiame meno galerijos ,,Pėda“ veiklą. Dirbsime iš Vilniaus nuotoliniu būdu. Antakalnyje įsigijome namą, kuris turi sodą skulptūroms, studiją ekspozicijai, dirbtuves ir apartamentus su viskuo, ko tik širdis geidžia dailininkų šeimai.
Džiaugsimės, jei galėtume kartu sukurti atsisveikinimą su Klaipėdos žmonėmis.
Galėčiau internetinėje erdvėje padaryti surinktų Pėdų įspaudų kolekcijos (per porą šimtų) sunaikinimo hepeningą. Tai simbolizuotų PĖDŲ miesto pagal legendą (KLAI- PĖDA) idėjos beprasmybę - neįmanoma atgaivinti ir išplėtoti prigimtinės Legendos, nes aplinkui išsiplėtojusi naujoji – Korupcijos ir Nepotizmo Legenda. “
1991 m. juvelyras, skulptorius, idėjų kūrėjas, visuomenininkas VYTAUTAS KARČIAUSKAS su žmona dailininke Eugenija įkūrė meno galeriją Klaipėdos senojo paštelio patalpose Aukštojoje gatvėje, – patys eksponuos, nereikės derintis prie kitų. 1993 m. įsteigė Senojo Pašto muziejaus ekspoziciją. Surengė eilę parodų Pašto istorijos tema.
(Senasis Klaipėdos paštelis ir V. Karčiausko meninės ekspozicija buvo uždaryta 2017 m., miesto valdžiai nesutikus išsaugoti šio unikalaus pastato kultūrinės paskirties.)
Bet Vytautas greitai pajuto, kad paštelyje trūksta erdvės, todėl žmonos dailininkės Eugenijos studijoje Turgaus gatvėje nusprendė atidaryti Vytauto Karčiausko vardu pavadintą meno galeriją. Geriau tik Vytauto vardu, nes žmona Eugenija nemėgsta viešumos. Klaipėdoje Janonio gatvėje tuo metu jau veikė pirmoji privati meno galerija „Balta“, įkurta Valerijaus Puloko.
1994-1995 m. Karčiauskai originaliai rekonstravo buvusią bombų slėptuvę Turgaus gatvėje ir čia perkėlė galeriją. Karčiausko vardo galerijos pavadinime neatsirado, nes remontuodami patalpas Turgaus g. 10, rado akmenyje įspaustą pėdą ir nusprendė: tebūnie galerija „Pėda“, – Klai-pėdos garbei.
Plėtodamas pėdų idėją, 1995 m. Vytautas Karčiauskas iškėlė mintį, kad įžymių Klai-Pėdos krašto žmonių pėdos atspaudai bronzoje puoštų Klaipėdos senamiestį. Pirmąsias dvi klaipėdiečių pėdas, atlietas bronzoje ir įmontuotas granito plokštėje, galima matyti Tiltų g., netoli Biržos tilto.
Galerijoje „PĖDA“ savo kūrinius eksponuodavo Lietuvos ir užsienio dailininkai, veikė pastovi ir besikeičianti Vytauto Karčiausko kūrinių ekspozicija. Užsieniečiai svečiai, netyčia užsukę į galeriją, būdavo maloniai nustebinti darbų kokybės ir originalumo.
Gyventi į Klaipėdą Vytautas Ka (taip jis žymi savo darbus pasaulinėje rinkoje) atvyko 1979 m., baigęs mokslus Talino dailės institute. Tuomet jam atrodė, kad čia nearti dirvonai ir erdvė fantastiniam kultūros augimui. Patiko ir Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, jo draugiškas būdas.
Deja, su naująja miesto valdžia Vytautas kalbos nerado ir po daugelio metų, simboliškai didžiojo karantino metu, 2020 m. pavasarį, pasitraukė iš Klaipėdos kultūrinio žemėlapio.
Baroti
BAROTI GALERIJA (įsteigta 1992)
BARATOV ISRAILDZON (g.1957) į Vilnių atvažiavo 1979 m. studijuoti iš Tadžikistano. Nuo 1984 m. Klaipėdoje. Studijavo su Daiva Ložyte, susituokė 1985 m., 1986 ir 1992 m. jiems gimė vaikai: Teklė ir Jokūbas. 1994 m. tarnybinis romanas su Andželika ir ilgus metus besitęsianti sąjunga.
„Baroti“ galerija įsteigta 1992 m. dabartinio Meno kiemo II-ame aukšte. Vėliau ten buvo Menininkų namai.
Ta vieta buvo niekam nežinoma. Israildžonas Baroti nuo teatro aikštės iki meno kiemo išpurkšdavo pėdutes ant šaligatvio plytelių.
Tuo metu Klaipėdos dailininkų sąjungos pirmininkas buvo R. Midvikis, jis pakvietė juos išsiplėsti ir davė dabartinės Dailininkų sąjungos II aukštą. Paskui buvo M. Petrulis, po jo A. Jusionis. Jis 1997 m. išprašė „Baroti“ galeriją iš Dailininkų sąjungos patalpų. Tuomet „Baroti“ įsikraustė į dabartines patalpas.
“Eksperimentas prasidėjo, erdvės laužymas, mašina ekspozicijoje, ieškojimai, drąsa, nieks netikrino, mes patys buvome sąjunga. Kiemą išnaudojome.“ – pasakoja Israildžonas Baroti.
Nuo 1997 m. pradėjo savo parodas po Lietuvą vežioti, rašyti projektus, atsirado laisvumas (su pinigais)
Israildžonas Baroti:
„buvome undergraund‘ai ir norėjome visur rodytis“ I. B.
Atidarėme savo sąjungą.
1996 m. Baroti, Karvelis, Martinionis, Anusas (tik ką grįžęs iš studijų Estijoje), Urbonas, Treigys, Rusys ir kt. įkūrė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungą (KADS) – tai pirmoji sąjunga, atskilusi nuo vienintelės tuo metu buvusios dailininkų sąjungos. Laisvūnas Kavaliauskas tuo metu buvo apskrities viršininkas ir įregistravo jų sąjungą. Kilo labai didelis triukšmas. Juos visus išmetė iš Dail. Sąjungos, kuriai vadovavo Gvidas Raudonis. Kai jį išmetė, atėjo V. Krutinis ir vėl visus priėmė, įteikė priėmimo raštus. Kai juos išmetė, jie parašė raštą Teisingumo ministerijai, klausdami, ar turėjo teisę juos išmesti. Ir gavo atsakymą, kad ne, nes tai visuomeninė organizacija, galima priklausyti kelioms visuomeninėms organizacijoms. ČIA NE PARTIJA – GALITE, atsakė.
Mes išardėme Vieną sąjungą. Istorija kebli, skausminga.
Vėliau ekonominė situacija, materiškumas visus uždarė į savo kampus“.
(ne)LAIKINIEJI MENININKŲ NAMAI
Mansarda
„MANSARDA“ menininkų grupė, įsikūrusi 1989 m. Puodžių g. Nr. 27
(tuo metu gatvė vadinosi Kapsuko g.)
Grupei priklausė laisvieji menininkai avangardistai Kava Alvydas Vasiliauskas (A.V. susipykęs su dėstytojais metė mokslus, būdamas paskutiniame Dailės instituto Klaipėdos fakulteto kurse, scenografijos specialybėje, įstojo į Tautodailininkų sąjungą ir gavo dirbtuves tuometinėje Kapsuko g. 27), Valdas Puzonas, Fiodoras Sivakovas ir Eugenijus Nendzinskas (buvęs muzikantas, vėliau užsidegė aistra fotografijai), prisijungė Antanas Bružas, Arūnas Kaukas.
Iš pradžių grupė vadinta „integracijos“ grupe, nes praktikavo bendruomeninį vienos drobės tapymą. „Skirtingų požiūrių derinimas duoda netikėtą efektą, visiškai naują būseną. Savo darbo būdą mes vadiname „integracija“, sakė „Mansardos“ idėjinis vadas ir visos kompanijos dailės „mokytojas“ A. Vasiliauskas.
Integracinis tapymo būdas buvo būdingas grupės susikūrimo pirmaisiais metais, o 1991 m. vasario mėn. A. Vasiliauskas jau sakė, kad „septyniese vienos drobės nebekankina, metė hepeningo vakarėlius, žirkles, smėlio grafiką, nebestato Babelio bokšto iš laikraščių, nes menas tai intuicija, jo kalba nuo japonų hieroglifų iki Eločkos ho-ho!” Turbūt ironizuodamas pasidalino idėja surengti parodą homoseksualams, sukuriant spalvų dykumą: raudona su raudona, žydra ant žydros. (iš I. Žiemytės str. „Vakarų eksprese“ 1991 02 19)
Apie savo asmeninę tapybą A.Vasiliauskas tuo metu kalbėjo: „Mano idealas – gelmė, įvairių derinių pojūtis., mėgstamiausias įvaizdis – Šviesa.“ Savo darbus Vasiliauskas pasirašinėjo Kava, todėl kiti, kas su juo nebendravo, o tik matė darbus, jį ir vadino Kava. Artimoje aplinkoje jis buvo Alvis. Paklaustas, kodėl Kava, Alvydas paaiškino: „žodžių klaipėdietis, Alvydas Vasiliauskas, Algirdo pirmųjų raidžių derinys“ (Vakarų ekspresas, 1995 02 24)
Menininkų grupę vienijo panašus požiūris į meno procesą, kūrinių eksponavimą, ir, be abejo, vieta – reali mansarda Puodžių gatvėje, kur vykdavo ne tik tapymo ir aptarimo procesas, bet kuri atlikdavo ir įdomios, netikėtos ekspozicinės erdvės funkciją.
Valdas Puzonas – „Mansardos“ filosofas, jo žodyne skambėdavo žodžiai „energijos atsarga“, „atsparos taškas“, „kodas“.
Alvydo V. dėka Puzonas gavo dirbtuves toje pačioje mansardoje, tik į kitą pusę. Apie 90-uosius metus name Nr. 27 pirmame aukšte gyveno dvi ar trys šeimos, tik įėjus po dešinei buvo tualetas, užlipus laiptais į antra aukštą, tiesiai gyveno senbernis Jonas, po dešinei – Alvio Kavos dirbtuvės su nedideliu langeliu į kiemą, po kairei – Puzono dirbtuvės su normaliu langu į pietus, kas tapytojui buvo labai svarbu – turėti kuo daugiau šviesos.
Pabuvus „Mansardos“ parodose turi likti jausmas, sakė menininkai.
V. Karčiauskas po trečiosios „MANSARDOS“ parodos 1990 m. sausio 30 d. parašė: „Antausis – sotiesiems menininkams“, Birutė Gailienė: „...nežmoniškai įdomu, daug ką po šios parodos vertinsiu kitaip...“
Patys menininkai savo kūrybą vadino anomaline zona.
Gliuknamis
1990 – 1994 m. čia buvo GLIUKNAMIS
Menininkams miesto valdžia davė apleistą namą Ligoninės gatvėje.
Pastatą žmonės pradėjo vadinti GLIUKNAMIU. Gal todėl, kad jame vaidendavosi. O gal todėl, kad šio namo gyventojai patys buvo panašūs į vaiduoklius. Pagrindinis gliukas – režisierius, aktorius, dailininkas, akcionistas Benas Šarka. Čia veikė parodos, Benas statė spektaklius. Gliukai ir gliukuojantys švęsdavo Dž. Keruako gimtadienius, suplakdami kokteilį iš didžiojo spalio lozungų ir Dino Moriarčio juoko.
GLIUKNAMIS – iliuzinės laimės namai, rašė Kristina Lotužytė „Vakarų eksprese“.
Dabar šiame pastate veikia muzikos prekių praduotuvė "Tamstas" ir Lino Švirino muzikos studija.
Darželis
1990 – 1991 Klaipėdos jaunųjų menininkų kūrybinės dirbtuvės „DARŽELIS“
Tai buvęs vaikų darželis Naujojo Uosto g., dabar ten banko saugyklos. Darželio pastatas neišlikęs.
Čia rinkdavosi tapytojai Rytis Martinionis, Alvydas Karvelis, fotomeninkas Remigijus Treigys, dizaineris Virgis Bakas, poetas muzikantas Gintaras Grajauskas, vitražistas Dainius Maleckas, juvelyras Tomas Rimeika. I.Baroti neidavo į „Darželį“.
Juvelyras Tomas Rimeika, drauge su vitražistu odininku Dainiumi Malecku, rezidavęs DARŽELYJE:
„Tais laikais nebuvo jokių UAB ar akcinių bendrovių, nieko oficialus, viskas buvo žodinis susitarimas. Davei žodį ir sutarta. Dainius buvo mano sielos dvynys. Iš pradžių jis buvo vitražistas, paskui tapo odininku.
Namelis dailin. dirbtuvės Didzioji Vandens g
Romas Klimavičius pasakoja (almanachas „Baltija“ 2019, pokalbis):
„NAMELIS Didžiojo Vandens gatvėje. Ten savo dirbtuves turėjo keramikė Skirma, Daiva Ložytė, Isroildžonas Barotis. Pas Taurinską, kada tik ateisi, naktį, dieną, paryčiais, visada sėdi (gyveno ryporte, bet, kai išgerdavo, pasilikdavo). Baliavodavo tik inteligentai. Nebuvo nei vieno gatvinio. Kartą pas Pinkų (Pinkevičių) buvo atvestas saugumietis. Pinkus pristatė: geras žmogus, saugumietis, tik galvokite, ką kalbate. Tas saugumietis pats pasipasakojo, kad yra toks darbas, nors nusišauk, sako, pas jus ateinu, vaišinu, tik leiskite pasėdėti, pabūti. Jie nieko neužsirašinėjo, tik norėjo pabūti bohemoje. Mes sėdėdavome vieni vyri, kaip vienuoliai. Pas keramikes Skirmą, Teresytę, ji darė juodąją keramiką, rinkdavosi vienos moterys. Moterys ir vyrai nebūdavo kartu, visi atskirai. Užeini pas moteris, gauni išgerti ir eik lauk, neleisdavo pasilikti. Vyrų ir moterų santykiai būdavo orūs, taurūs, pagarbūs, niekas neįsižeisdavo, pinigų paskolindavo.“
Dailininkų dirbtuvės Daukanto g
Romas Klimavičius: Dailininkų sąjungai priklausė medinis namelis S. Daukanto gatvėje (priešais Apylinkės teismą, dabar ten advokatų kontora). Ten savo dirbtuves turėjo pirmame aukšte juvelyras N. Žoludevas, tekstilininkas, V. Skirgailaitė su D. Jefremovu, viršuje V. Pinkevičius ir S. Bertulis, aš vietoj Liongino Garlos, kai jo nebeliko.
Ir visas tas pastatas buvo toks: įeina muzikantas, išeina aktorius, išeina aktorius, įeina du poetai. Eidavo liaudis... Vytas Brencius grįžta iš jūros ir pirmiausia pas mane į dirbtubes. Jo knygelė dar šlapia nuo jūros, garsiai skaito savo eilėraščius. Jokių šnekų apie panas, politiką, vien tik diskusijos, barniai su keiksmažodžiais, daug vyno. Mano durys buvo iš faneros, tekdavo eiti aiškintis dėl triukšmo ir girtuokliavimo. Regimantas Midvikis, kuris priklausė tvarką palaikančiai komisijai, prašo, Romai, gal galite tyliau, žmonės ir pan., bet mes juk nieko nedarome, nieko blogo nekalbame.
(iš pokalbio almanache „Baltija“ 2019)
TEATRAI
Beno Šarkos teatras
„Stebuklai vyksta kiekvieną dieną, tik reikia juos pamatyti. Žiūrovai atėję turi pamatyti ne mane – jie turėtų pamatyti tik save.” Benas Šarka
Savo kūrybinę veiklą Benas Arvydas Šarka (gim. 1963 m.) pradėjo nuo pogrindžio.
Kavinės „Nida“ (dabar viešbutis „Astra“) rūsyje Pilies gatvėje, kurį išvalė nuo betono ir kitokio šlamšto drauge su Danieliumi Rusiu, parodė savo baigiamąjį darbą. Baigė režisūrą Valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos Teatro meno fakultete. Spektaklis vadinosi „Kukučio baladės“, jame dalyvavo 11 žmonių. Tai buvo 1988 m.
Tą rūsį Pilies gatvėje, pripiltą betono, Benas su draugais valė du mėnesius. Kai patalpą išvalė, ji pasirodė reikalinga kitiems, tuomet Benui pasiūlė prie uosto esančiame sename apleistame name didelę palėpę. Kai tą palėpę iškuopė nuo šiukšlių, vėl turėjo išsikraustyti.
Klestinčioje socializmo imperijoje Benas buvo „asocialus elementas, neturintis registracijos“, todėl negalėjo gauti darbo. Nors studentai norėjo, kad jis dėstytų Menų fakultete, bet juk neturi registracijos, todėl dėstyti negali.
Repeticijos Mokomajame teatre Menų fakultete 1988 m. su Kamile Edita Vigelyte, Liutauru Poškumi ir kt. Pastatytas spektaklis „Kelionė į kitą pasaulį“ pagal Bretonų pasakas.
Iš atliekų (senamiestyje besimėtančių senų durų ir rėmų) sutemptas ir pastatytas teatras kieme Parodų rūmų užnugaryje 1990 m. Elektrą gaudavo iš Parodų rūmų per avarinį išėjimą.
Gliuknamis ir GLIUKŲ TEATRAS (1990 – 1994) Ligoninės gatvėje. Pas Beną Šarką pradeda vaidinti Rita Rimkutė, kuri vienintelė jo scenos partnerė, drauge nuosekliai išdirbusi 8 metus. Vaidinti Rita Rimkutė pradėjo neoficialiai vadintame „Partenkės“ (nuo rusiško žodžio Port) teatre pas režisierius Liną Zubę ir Vidmantą Dovidauską 1987 m.
Gliuknamyje pastatyti spektakliai pagal Jean Genet „Kambarinės“, surengta daugybė performansų, švenčiant Dž. Keruako gimtadienius ir kt.
Kai reikėjo apleisti Gliuknamį, Benas Šarka trumpai repetavo Koncertų salėje.
Paskui Prieplaukos sandėliai, kur GLIUKŲ TEATRAS sukūrė vieną sėkmingiausių savo spektaklių - „Balti debesų namai“ pagal G. Grajausko, R. Rastausko, A. Mosėno tekstus. Režisūra - Benas Šarka. Vaidino: Petras Santa Liučija – Benas Šarka, Bobutė angelas – Rita Rimkutė, durininkas-gaisrininkas – Danielius Rusys. Iš pradžių vaidino keturiese, paskui trise.
Po to, kai spektaklis „Balti debesų namai“ 1995 m. susilaukė palankaus dėmesio prestižiniame festivalyje Vokietijoje, Beną Šarką statyti spektaklį į Panevėžį pasikvietė dailininkas Stasys Eidrigevičius (Lenkija, Lietuva).
<<<
Skaityti: Irmos Stasiulienės pokalbis su Benu Šarka (šioje svetainėje publikuojamas) 2019 03 „Durys“ („Klaipėda“).
<<<<
Iš „Žvejų rūmų“, kur dirba Benas Šarka, informacinio puslapio:
Gliukų teatras neturi pastovios trupės, galima sakyti, kad jį sudaro vienas žmogus – aktorius ir režisierius Benas Šarka. Kurdamas spektaklius, jis kviečia bendradarbiauti įvairius aktorius ir menininkus.
BENAS ŠARKA. AUTORINIAI SPEKTAKLIAI, PROJEKTAI, PERFORMANSAI
1988 m. „Kukučio baladės“ pagal M. Martinaičio to paties pavadinimo balades (diplominis darbas).
1988 m. „Kelionė į kitą pasaulį“ pagal Bretonų pasakas.
1989 m. „Om mani...“ pagal japonų mitologiją.
1989 m. „Nostalgija“ B. Šarkos vienaveiksmė pjesė.
1990 m. „Smuklė“ pagal I. Shunglą.
1991 m. „Ah nereikia...“ pagal M. Martinaičio poeziją.
1992 m. „Kambarinės“. G. Genet pjesė.
1993 m. „Balti debesų namai“ pagal G. Grajausko ir R. Rastausko poeziją.
1995 m. „Chapel B“ pagal A. Mackaus poeziją.
1996 m. „Dirvožemis“. Teatro projektas su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi Panevėžio dramos teatre.
1996 m. „Žiurkių giesmės“. Teatro projektas su Vilniaus ir Panevėžio aktoriais.
1997 m. „Keafri“ pagal G. Grajausko poeziją.
1997 m. „Stakan“ pagal jūrininkų „juodąją“ poeziją.
1998 m. „Ko Ka Kola“ pagal G. Grajausko poeziją.
2000 m. „Pelenai“. Teatro-šokio projektas.
2000 m. „Leviatanas“. Teatro projektas.
2001 m. „Moooliai“. Teatro projektas.
2001 m. „Jeigu“. Teatro projektas per poetų sambūrį „Placdarmas“.
2002 m. „Topor sosi“ pagal V. Sorokino pjesę.
2002 m. „Jūratė ir Kastytis“. Roko opera.
2002 m. „Balti kaulai“. Teatro projektas.
2003 m. „Saulės žemė“. Roko opera.
2003 m. „Linkime pasveikti“ pagal G. Grajausko tekstus.
2004 m. „Iki galo ir dar toliau“. Teatro projektas.
2005 m. „GYVAtės šnabždesiai“. Ugnies-teatro performansas.
2005 m. „A Gu Gu“ pagal G. Grajausko tekstus.
2006 m. „Kiaurai“. Judesio teatro spektaklis.
2007 m. „Kas lieka, kai nieko nelieka“ pagal G. Grajausko tekstus. Scenarijaus autorė G. Labanauskaitė.
2008 m. „Skylės ir dulkės“ pagal B. Šarkos scenarijų.
2009 m. „Siena Siela“. Teatro projektas.
2009 m. „Kar Kar Mm“. Teatro projektas.
2010 m. „Vabi Sabi Vasabi". Judesio spektaklis.
2011 m. „NNN broken jazz". Muzikinis performansas su Antanu Dombrovskij (Izraelis).
2012 m. „Ištrauk kamštį".
2013 m. „Taka". Judesio spektaklis pagal Tibeto vienuolių muziką
2013 m. „Šalių šalikai, kraštų karstai". Judesio spektaklis pagal Tibeto vienuolių muziką.
2014 m. „Kiškučio Pa...Pa...Pa...“.
2015 m. „Vieš Pats Sau“.
2016 m. „Žydros šaknys, ružavi žiedlapėliai". Performansas.
2016 m. „Unduo Dubuo". Garso performansas.
2017 m. „Kiškučio Pa Pa Pa - 2“.
2017 m. ,,Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį".
2017 m. ,,Rojus-smegenų žievės peizažuose“.
2018 m. „Vidurnakt ir giliau“.
2018 m. „Fluxus Requiem".
2018 m. „Tvam Asi".
2018 m. „Numirti iš laimės Klaipėdoje".
2018 m. „Aoum".
2018 m. „Vibrai ir Dimbrai".
2018 m. „Širdinnn".
2019 m. Jubiliejiniai vaidenimaisi.
2019 m. „Kaukai ir kauksmai“.
2020 m. „Gy Va Ta“.
K. Žilinsko teatras
APIE PIRMĄJĮ LIETUVOS PRIVATŲ TEATRĄ - KĘSTUČIO ŽILINSKO TEATRĄ, veikusį kavinėje „Kurpiai“ 1989-1993(4) m.
https://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipedos-akvareles/klaipedos-akvareles-namai-ir-zmones-170/,page.1 :
K. Žilinsko teatras
„Nors K. Žilinsko aktorinė karjera Klaipėdos dramos teatre klostėsi sėkmingai, tačiau jaunajam ambicingam artistui norėjosi kiek daugiau. Jį viliojo pjesės su „keliais dugnais“, režisūra.
Tiesa, teatro vadovai jam sparnų nekarpė, atvirkščiai - Klaipėdos dramos teatre jis pastatė Samiuelio Beketo pjesę „Belaukiant Godo“. Jis ir šiandien lenkiasi savo mokytojui Povilui Gaidžiui už jo perteiktas žinias, teatrines ir gyvenimiškas pamokas. Tačiau jis vis dėlto svajojo apie platesnius teatro meno laukus. Ne erdvės - gylio prasme.
„Man ir tuomet, ir dabar atrodo, kad teatro žiūrovas yra išsiilgęs dvasinių pasikalbėjimų toje pat teatrinėje erdvėje. Susitikti su artistu, pabendrauti, aptarti ne tik regėta, pajausta bet ir apskritai gyvenimą„, - sakė K. Žilinskas.
Kai apie 1986 m. Michailo Gorbačiovo „eroje“ buvo bent kiek išlaisvinta privati iniciatyva, K. Žilinskas pradėjo svajoti apie savo teatrą. Tuo labiau kad tuo metu, kaip ir šiandien, Dramos teatras dėl rekonstrukcijos buvo benamis. Dalis aktorių, dusdami nuo nedarbo, savo iniciatyva ieškojo vaistų nuo depresijos - vaidmenų. Taip „medienkėje“ gimė spektaklis - Tenesio Viljamso „Gražus sekmadienis piknikui“, režisuotas Algirdo Vizgirdos. Ir jame taip neįprastai žibėjo keturios talentingos Klaipėdos dramos teatro aktorės, kurios, beje, pačios susirado pjesę, rūpinosi jos vertimu, o paskui įkalbėjo A. Vizgirdą šią pjesę statyti.
Tuo metu K. Žilinskas su savo teatro idėja kreipėsi į tuometinį Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį. Ir sulaukė nuoširdaus pritarimo. Tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė ypač palaikė jaunojo aktoriaus idėją ir iniciatyvą. Šiandien ji prisimena: „Su kokia meile K. Žilinskas viską darė. Kai jau buvo patalpos dabartiniuose „Kurpiuose“, pats kiekvieną kampą kuopė ir tvarkė. Na, o kai pagaliau čia pradėtas rodyti spektaklis Slavomiro Mrožeko „Emigrantai“, kuriame vaidmenis atliko Kęstutis ir jo brolis Vytautas, jis turėjo didžiulį pasisekimą, nes žmones traukė tuo metu Lietuvoje didelė naujovė ir aplinka, kurioje taip neįprastai viskas vyko“, - sakė N. Navogreckienė.
Neįprasta aplinka
O kitas spektaklis - Samiuelio Beketo „Žaidimo pabaiga“, kuris K. Žilinsko teatrui pelnė respublikinį pripažinimą (pagrindinis vaidmuo įvertintas geriausiu 1992 m. aktoriniu darbu).
Šį spektaklį žiūrėjau ir aš. Garsas apie „Žaidimo pabaigą“ jau buvo nuvilnijęs per Lietuvą. Taip nedrąsiai su kuopele bičiulių įslinkau į juoda gelumbe muštą nedidelę patalpėlę. Kadangi sėdėjome žmogus prie žmogaus, neatitverti įprastų teatre krėslų pertvarų, kažkaip ir nedrąsu krustelėti. Laukiame pradžios. Prasidėjus spektakliui, visi užmiršo apie čia pat besišliejančius kaimynus, kitus žiūrovus. Nes buvo užburti to, kas vyko - ne taip, kaip teatre, už jo „duobės“, kai aktorius nuo tavęs nutolęs. K. Žilinsko teatre galėjai regėti kiekvieną aktorių veido ar kūno raumenėlio krustelėjimą, netgi justi aktorių kvėpavimą. Tai kūrė savitą atmosferą. Na, o po spektaklio - prašom į kavinę. Dalinkitės įspūdžiais, aptarinėkite, klausydamiesi gyvos džiazo muzikos. Tuose pasisėdėjimuose mielai dalyvavo ir pagrindinio vaidmens atlikėjas K. Žilinskas su savo aktoriais - Vaidu Klumbiu, Elena Savukynaite, šviesaus atminimo Edgaru Savickiu. Nesvarbu, kad kiekvienas spektaklis juos emociškai ir fiziškai išsunkdavo, - bendravimas su žiūrovais bent kiek atgaivindavo.
Estetika
Rūpindamasis savo teatru, K. Žilinskas galvojo ir apie bendravimo aplinką kavinėje. Jis taip norėjo, kad joje viskas būtų tikra: gero medžio inkrustuoti stalai, porceliano kavos servizai, sidabro šaukšteliai ir kita atributika. Tokia skirtinga nuo kaip grybai dygusių naujų kooperatinių kavinių.
Kur galima pasisemti jaukios aplinkos idėjų? Žinoma, - šimtmetines tradicijas šiame versle turinčiame Paryžiuje. Šiame mieste jis kažkurioje užeigoje susipažino ir su jos šeimininku, kuris, susižavėjęs jaunuolio idėjomis, pasiryžo net padovanoti dekoratyvinių lėkščių ir kitų kavinės indų.
„Kertant Lietuvos sieną, muitininkai stebėjosi, kokių barškalų parsivežu“,- juokėsi K. Žilinskas, prisimindamas savo „vojažus“. Vis dėl to savo teatro...
Kai kas pasišaipydavo iš K. Žilinsko užsidegimo, jo pastangų. Bet vis tiek ir patys į teatrą eidavo. Kartais net ne spektaklio žiūrėti. O tiesiog išgerti puodelio kavos iš porcelianinio puodelio ir pasiklausyti džiazo muzikos - čia jau mezgėsi būsimieji „Kurpiai“...
Gandai apie naują kultūrinį reiškinį Klaipėdoje atviliodavo žiūrovų ir iš kitų Lietuvos miestų.
Lankytojai
O Lietuvoje jau radosi „naujieji lietuviai“, kurie, žinoma, girdėjo gandus apie „kažką tokio“ K. Žilinsko teatre. Staiga praturtėjusiems iš glaudžių siuvimo, totalinės prekybos, o gal ir reketo, jiems vieni niekai buvo nusipirkti bilietą į K. Žilinsko teatrą. Tačiau pasižiūrėję spektaklį, ir jie keisdavosi emociškai.
Tiesa, pasitaikydavo ir tokių, kurie, nieko nesupratę, po spektaklio su malonumu prisiliuobdavo, daužydavo porceliano servizus ir tas pačias paryžietiškas dekoratyvines lėkštes.
Intelektualesnieji Klaipėdos gyventojai laukė naujų pastatymų šiame teatre. Bet K. Žilinskui jau buvo sudėtinga aprėpti ir ūkinę, ir kūrybinę teatro egzistencijos dalis. Prasidėjus „prichvatizacijos“ laikotarpiui, K. Žilinskas turėjo vilčių privatizuoti taip su meile rengtas patalpas. Tačiau radosi kur kas galingesnių svertų. Po kelerių K. Žilinsko teatro egzistavimo metų jo nebeliko. Ir vis dėlto jis buvo. Pirmasis toks Lietuvoje.“
Nuotraukose iš Vaido Klumbio asmeninio archyvo:
Kęstutis Žilinskas – Hemas, Vaidas Klumbys - Klovas. Iš anšlaginio K. Žilinsko teatro spektaklio „Žaidimo pabaiga“ pagal S. Beketą. Už Hemo vaidmenį K. Žilinskas buvo įvertintas geriausiu 1992 m. aktoriniu darbu. Nuotr. autorius nežinomas.
„Lietus Hemo tekste – kruvinas“ RoRa (Rolandas Rastauskas).
Labai vertingas dokumentas yra spektaklio „Žaidimo pabaiga“ programėlė, kurioje panaudotos autentiškos nuotraukos iš aktorių vaikystės. Tai suteikia spektaklio įvykiui neįtikėtino atvirumo ir nuoširdumo, nebūdingo tam laikmečiui.
Klaipėdos Pilies teatras
Klaipėdos Pilies teatras (iki 1995 m. teatras-studija Liepų gatvėje 68) įkurtas 1985 metais. Įkūrėjas – režisierius Alvydas Vizgirda, mecenatas – Klaipėdos miesto savivaldybė.
Pilies teatre dirba dvi trupės: profesionali sceninio meno ir gatvės renginių trupė. Profesionalūs aktoriai stato spektaklius skirtus scenai. Gatvės vaidinimuose ir renginiuose dalyvauja gausi muzikantų, šokėjų, KU Menų akademijos studentų grupė. Per 30 kūrybos metų teatras pastatė virš šešiasdešimties spektaklių, surengė šimtus renginių respublikoje ir už jos ribų.
Klaipėdos Pilies teatras – ryški Klaipėdos kultūros dominantė. Pilies teatro profesionalų būrys nuolat dirba ruošdamas naujus pastatymus, gatvės renginių trupė kuria gatvės teatrui skirtus vaidinimus, akcijas, improvizacijas, teatralizuotus paradus.
Dažnai rašanti apie teatro spektaklius Rolanda Lukoševičienė teigia, kad Alvydo Vizgirdos vadovaujamas kolektyvas visada išlieka ištikimas savo amplua – įsileisti į savo teatrą, bet neprisileisti per daug arti.
Partenkės teatras
PARTENKĖS TEATRAS
Partenkėje (Prekybos uosto kultūros namuose, adresas: Naujojo Uosto ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvės kampas) veikė liaudies teatras, kuriame 9-ajame dešimtmetyje režisieriais dirbo Vidmantas Dovidauskas ir Linas Zubė. Jie statė klasikinę dramą, sugebėdami įtikinti kontroliuojančias komisijas šių pjesių reikalingumu.
Partenkės teatre pradėjo vaidinti Rita Rimkutė, kuri vėliau bus Beno Šarkos scenos partnerė aštuonerius metus. Rita į teatrą atėjo drauge su Meile Sposmanyte, būdamos Pedagoginio studentėmis.
Nuotraukoje:
Dailininkas Algis Ramanauskas, įspūdingai vaidinęs Partenkės teatre.
Scena iš spektaklio „Meilė po guobomis“ (J. O‘nilas, 1985-86 m.), režisierius Vidmantas Dovidauskas, dailininkas Algis Ramanauskas. Vertimas Tomo Venclovos, kuris jau buvo palikęs sovietinį rojų, todėl spektaklio nenorėjo leisti rodyti. Tačiau pavyko susitarti, jei plakate nebus minima Tomo Venclovos pavardė.
MENININKŲ GRUPĖS
Prarastuju karta
MENININKŲ GRUPĖ „PRARASTOJI KARTA“
1988 m. atsidarė pirmoji eksperimentinė grupės "Prarastoji karta" paroda Klaipėdos parodų rūmuose.
Dailininkas Romas Klimavičius: 1988 m. su Virgiu Bizausku įkūrėme „Prarastųjų kartą“. Paskui daugiau prisijungė. Buvome jauni ir nepatenkinti klasikais, A. Taurinsku, E. Malinausku... prieš skulptorius nemaištavome, – R. Midvikis, A. Bosas man lig šiol yra dievai. Darėme parodas gatvėse, keistose erdvėse. Kai rengdavo bendras parodas Parodų rūmuose, iš Kultūros ministerijos atvažiuodavo tokia Šimukėnaitė, liuks moteris, ji dūsaudavo, kur, Romai, aš tave dėsiu, tu toks fainas, bet kur man tave parodyti... Nes mano medžiagos – smėlis, vonios... padariau darbą iš polietileninių maišelių. Tuo metu tai buvo visiškai neįprasta medžiaga parodoje. Polietileniniuose maišeliuose sudėti grafikos darbai, nuotraukos, kraštai sulyginti su prosu ir sukabinta ant sienos visa plokštuma. Net Malinauskas pasakė: malačius, daryk. Paskui buvo šiltnamis iš polietileno, su grafika. Pirma grafika be stiklų atsirado „Prarastosios kartos“ ekspozicijose.
Šaukštas. Tai geresnio gyvenimo simbolis. Su „Prarastąja karta“ Parodų rūmuose darėme parodą. Mano buvo „Paskutinė vakarienė“. Stalas uždengtas raudona staltiese su baltomis kvarbatkomis, ant stalo skęstantys aliuminiai bliūdai ir šaukštai.
Pirmieji moderniojo meno demonstruotojai Klaipėdoje: Klaudijus Pūdymas, aš, Edmundas Kelmickas ir Henrikas Gulbinas iš Kauno. Kelmickas skaitė savo eiles, Gulbinas garsino, o mes su Klaudijumi darėme meną. Paveikslų galerijoje, tamsoje: eina Kelmicko balso įrašas, per televizorių Gulbino garsai, ir įeina vietiniai menininkai: dar nesu matęs, kad menas tamsoje, matyt, šūdą rodo, sako. Kiekvienas objektas buvo apšviestas šviestuvu iš teatro. Praėjo keleri metai ir tokių sprendimų atsirado daug, bet mes buvome pirmieji.
Tada (1991 m.) „Prarastoji karta“pažaidėme. Tankai, kareiviai su automatais, žmonės autobusais vežami iš pietinės miesto dalies ginti vykdomojo komiteto. Liepų gatvėje Vytas Čepas, su šlipsu, tik su marškiniais, atsidaręs langą, verda arbatą. O mes po jo langu darome meno akciją: mano Stalino kopija su spąstais virš Čepo kabineto lango kabo, Vidas Bizauskas pila gyvulių kraują į kerzinius batus netoli kanalizacijos duobės, kraujo gavome iš Mėsos kombinato. Fūros užtvėrė gatvę, kad sulaikytų tankus, jei jie važiuos. Dešimta valanda vakaro, namie du maži vaikai, o aš vaidinu menininką. Vėliau V. Čepas visiems „Prarastosios kartos“ nariams skyrė po dirbtuvę. Oficialiai. Už nuopelnus. Politiškai buvome aktyvūs, nemandravojome.
Grupė „Prarastoji karta“ po keturių metų pradėjo byrėti, vienas, kitas atsisakė dalyvauti parodose. Veiksmą perėmė Virgis Bizauskas, pradėjęs organizuoti „Smėlio žaidimus“ Smiltynėje, kurie veikė kokius penkis sezonus, vykdavo kas antrus metus.“ (pokalbis, almanachas „Baltija“ 2019)
Buvęs grupės „Prarastoji karta“ narys juvelyras skulptorius Vytautas Karčiauskas:
„Tai buvo smagi, kūrybinga grupė. Susikūrė ji 1989 m. Sąjūdžio metu. Grupei priklausė Romas Klimavičius, Laisvūnas Kavaliauskas, Virgis Bizauskas ir kiti profesionalūs kolegos. Tai buvo oficiali menininkų grupė, teigianti, kad menas yra nepriklausomas, reikia sakyti tai, ką galvoji, neriboti savo minčių. Sukūrėme įdomių intriguojančių ir provokuojančių darbų, parodose ir pačiame senamiestyje darėme įdomias instaliacijas, eksponavau stiklinę koloną su plaukiojančiomis žuvytėmis.
Bet mano dalyvavimas „Prarastojoje kartoje“ truko tik apie metus. Buvau individualistas ir kolektyvinė kryptinga kūryba buvo patraukli man tik trumpam, be to savęs tikrai nelaikiau prarastąja karta. Jaučiausi labiau dar neatrastos kartos atstovu. Vėliau irgi nelabai domėjausi šios grupės veikla, tik prisimenu, kad labai patiko kolegos Romo Klimavičiaus instaliacija Liepų gatvėje – auliniai batai pilni kraujo.“
< iš pokalbio su grupės nariu dailininku Romu Klimavičiumi (pokalbis, almanachas „Baltija“ 2019)
MENO AKCIJOS
Senamiestis piestiesiems 1987-88 V. Karčiauskas
„SENAMIESTIS PĖSTIESIEMS“ – menininko Vytauto Karčiausko iniciatyva 1987-88 m., siekiant Klaipėdos senamiestį paversti saugia ir švaria žmonių bendravimo bei kūrybos erdve.
Ištrauka iš Sondros Simanaitienės ir
Vytauto Karčiausko pokalbio
„Menininkas neturėtų įsivietinti, neverta aukoti
savo gyvenimo konkrečiam miestui...“
almanache „BALTIJA“ 2019
Sondra S.: Jūs buvote vienas pirmųjų Atgimimo sąjūdžio iniciatorių Klaipėdoje. 1987– 88 m. turėjote idėjų, kaip gaivinti merdėjantį Klaipėdos senamiestį. Akcijos-protestai „Senamiestį pėstiesiems“, "Globokime Klaipėdos senamiestį". Surinkote 2560 parašų senamiesčiui remti. Tai buvo labai stiprūs bendruomeniniai pareiškimai. Esate socialiai angažuotas žmogus.
Vytautas KA: Sąjūdis mūsų šeimai Klaipėdoje prasidėjo dar iki 1987 m. Mūsų dukros Jurga ir Laura sėdėdavo ir skaičiuodavo, kiek mašinų drebančia Tiltų gatve pravažiuoja per valandą, sunkvežimius žymėjo varlytėmis.
Mane buvo užvaldžiusi mintis: senamiestis turi būti pėstiesiems, pilnas gėlių, kavinių ir vaikų krykštavimo. Kai dabar daug keliauju, matau, kad (ne tik Europoje) senamiesčiuose negali bet kur važinėtis. Todėl oras švarus, o erdvėse karaliauja menas, senoji kultūra ir žmonės. Jei gyveni ar dirbi senamiestyje, įvažiuoji trumpam, išsikrauni ir išvažiuoji.
Sondra S.: jūs jau tuo metu mąstėte progresyviai. Aplinka dar nebuvo priaugusi prie ekologiško mąstymo. Jūsų skandalingas performansas „Senamiestis pėstiesiems“, kaip viskas vyko?
Vytautas KA: Tiltų gatvėje vidury kelio pastačiau piestu savo naujus oranžinius „Žigulius“. Mašina kaip meno objektas: „Žigulių“ vidų pripildžiau vyniojamu ruloniniu popieriumi, priekyje pritvirtinau plakatą iš kartono su pramušta skyle, ant plakato nupiešiau pėdas, užrašiau „Senamiestis pėstiesiems“, tuomet ir atsirado pirmosios pėdos. Palikau vietos pravažiuoti tik greitajai, šalia stovėjo dukros ir rinko parašus.
Milicininkai prisistatė prie manęs, bet, supratę, kad esu dailininkas, gražiai paprašė mašiną patraukti į šalį tiek, kad pravažiuotų ir autobusai (beje milicininkai patys ir padėjo patraukti ,,meno objektą“ į šoną). Atsirado ir tokių, kurie grasino padegti mašiną, greičiausiai jie buvo saugumiečiai. Gaila, bet iš kolegų dailininkų tada niekas neatėjo viešai palaikyti protesto, būtume šį performansą išvystę plačiau ir giliau.
Bermudų trikampis 1994 Rora
Teatralizuotas Rolando Rastausko pjesės „Bermudų trikampis“ skaitymas Baroti galerijoje 1994 m. Dalyvavo Darius Meškauskas, Eglė Mikulionytė, RoRa, Daiva Rudytė, Juozas Budraitis. Nuotraukos autorius Raimundas Urbonas.
Iš galerijos "Baroti" archyvo.
MUZIKINĖS GRUPĖS
Prognozė
https://www.youtube.com/watch?v=Vh0pOhe8lTg&fbclid=IwAR17sDw1yd8Gp5upUI6-2wl380ZUtun0xzqigN5BRZWGtE1GLAyt_B7rx8Y – kavinėje „Pas Albertą“. Henriko Žižio komentaras: „„Pronozė“ su "išplėstiniu" sąstatu. Virgio tekstai ir šiandien puikiai skamba.“
PRAEIVIAI in memoriam
poetas Rolandas Mosėnas
Rolandas Mosėnas (1965 05 01 – 1985 01 03)
(remtąsi mamos Mildos Mosėnienės pasakojimu ir archyvu, literatųrologo dr. Marijaus Šidlausko (buvusio Jonučio) straipsniu)
„Mirtis visuomet kažkaip keistai sumistina žmogų, paversdama jį gilia ir niekam nepermatoma paslaptim... „ rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas apie Vytautą Mačernį. Tinka ir apie R. Mosėną ir visus mirusius.
Tėtis Edvardas buvo jūreivis, elektrikas. Plaukdavo į jūrą. Vadovavo kolektyvams, vesdavo renginius kaip žuvis jūroje.
Mama Milda dirbo vyresniąja inspektore personalo skyriuje „Vakarų laivų remonto“ įmonėje. Jos seneliai pažinojo I. Simonaitytę.
Kai Milda gimė 1944 gegužės mėn. vyko mūšiai, švilpė kulkos. “Gimiau iš sužeisto pavasario”.
Šeima domėjosi literatūra, daile. Santykiai nebuvo mama – tėtis – vaikas, visi lygūs, visi turėjo nuomonę, daug kalbėjosi, aptardavo knygas, parodas, filmus.
Rolandas skaityti išmoko trijų metų. Pats išmoko, klausinėdamas, kokia raidė. Kaimynai netikėjo, pakišdavo laikraštį, patikrindavo.
Mama Milda su berniukais kiekvieną šeštadienį pasipuošę eidavo į miestą, pirmiausia į Paveikslų galeriją, paskui į Manto g. pradžioje priešais kino teatrą „Vaiva“ mažytė jūrinė ekspozicija, Jūrų muziejukas – laivų maketai ir kriauklės, nuo jos ir prasidėjo Jūrų muziejus, tada kraštotyros muziejus Liepų g., paskui eidavo į filmą „Švyturyje“, ir pietauti kavinėje „Banga“ (dabar ten „Manto Herkaus" galerija), Skulptūrų parką apeidavo. Kai grįždavo namo, Rolandas sakydavo „šventoji trejybė“ – susėda ant sofos prieš tamsų televizoriaus ekraną, atsišviečia visi trys, ir juokiasi visi, kalbasi, pasiima tarptautinių žodžių žodyną ir duria pirštu, iškrenta instrumento pavadinimas, vėl visi juokiasi.
Visa šeima su tėvais kiekvieną šeštadienį, sekmadienį keliaudavo į gamtą kaip čigonų taboras, mašinos neturėjo, sėda į autobusą, važiuoja prie Minijos, link Kretingos, į Zankrugą (taip vadino Smiltynę)
Rolandas vasaras leisdavo Vilniuje programuotojų, matematikų mokykloje.
Marijus Šidlauskas rašo: „Jis buvo užsidegęs kompiuterinės poezijos idėja, kurio įgyvendinimui paaukojo ne vieną nakties valandą. Mokslinės logikos ir dvasinio susijaudinimo santarvė darėsi svarbiu bręstančios asmenybės rūpesčiu.“
Rolandas Sendvario mokyklą baigė aukso medaliu. Dalyvaudavo matematikos olimpiadose, puikiai deklamavo poeziją. Buvo išstudijavęs poezijos teriją, rašė sonetus, trioletus, bandė prozą.
Paaugus paradui vadovaudavo Rolandas, knygas, muziką parnešdavo.
Rolandas neturėjo nei klausos, nei balso, o jo brolis Aidas, jaunesnis trim metais, į tėvą, muzikalus, tėvo gitarą anksti pradėjo brazdinti.
Rolandas skaitė Kamiu, Markesą, Vitgenšteiną, Rytų filosofiją. Kafka buvo jo dievas, sako mama Milda.
Rolandas važiuodavo į Vilnių dažnai, nes dalyvaudavo mokykliniuose konkursuose, ten bendravo su Mieželaičiu, Strielkūnu.
Paniškai bijojo sveikatos patikrinimų, šalinosi politikos ir kariškių, per fizinio lavinimo pamokas stengėsi prilygti savo bendraamžiams.
Broliai dievino „Trio“ - Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Čekasiną ir Vladimirą Tarasovą.
Rolandas įstojo į Leningrado Ždanovo universitetą, Filosofijos fakultetą, matematinės logikos specialybę. Pats tai vadino saldžia katorga. Sau tapo dar reiklesnis.
Rolandas Mosėnas dar spėjo į traukinį, kuris vežė antisistemiškai mąstančius žmones į rytus, į Piterį, pilną disidentų, undergraund’o, kupiną energijos, greitai prišauksiančios glasnost ir perestroiką.
Dar po kelių metų jau niekas iš Lietuvos nenorės važiuoti į Piterį mokytis, nes viskas, kas galėtų įvykti svarbiausio, jau vyko namuose, Lietuvoje, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Marijampolėje. Tik be Rolando. Jis mirė dvidešimties metų, žiemą. Jam žiauriai skaudėjo vidurius (vidurių kolitas), jį pargabeno į Vilnių iš Piterio leisgyvį, pajungtą žarnelėmis. Jo draugui Arūnui T. Rudokui rovė stogą.
Mama sako: Rolandas turėjo troškimą daugiau žinių, todėl ir sudegė taip anksti. Jau mokytojai mokykloje Rolandui sakė, kad tu sudegsi. Rolandas visada turėjo tragizmo nuojautą.
„Lapkričio vartai“ – spektaklis pagal Rolando Mosėno eilėraščius, pastatytas Menų fakultete 1986 m., tai Rolando In memoriam.
1989 m. Rolando draugas Arūnas Tomas Rudokas išleido jo eilėraščių rinktinę "Šviesoje", Marijus Šidlauskas parašė straipsnį.
Fotomeninkas Raimundas Urbonas
RAIMUNDAS URBONAS 1963 - 1999
Raimis mirė naktį, kai šalyje siautėjo uraganas Anatolijus. Gruodžio 3 d. jis išėjo iš baro „Bohema“ vėlų vakarą. „Bohemos“ savininkė Stefutė ir prie baro dirbusi Jolanta, lyg nujausdamos nelaimę, prašė šalia esančių žmonių parvežti Raimį namo. Kažkas, atrodo, Stefutės sūnus (Jolantos vyras) jį parvežė, bet jis ir vėl sugrįžo. Buvo stipriai išgėręs, kai prasilapojęs juodą ilgą odinį lietpaltį išėjo į naktį. Moterys neramiai užrakino kavinę ir ryte sužinojo, kad iš Dangės ištrauktas kūnas.
APIE R. URBONO FOTOGRAFIJĄ"Portretas prie lango" 1986 m.
"Portretas prie lango" 1986 m. (saugoma MO muziejaus archyve) 1987 m. pelnė pirmąjį apdovanojimą R Urbonui tarptautinėje fotografijos parodoje – jam buvo įteiktas Vengrijos fotografijos meno sąjungos medalis.
Nuotraukoje užfiksuotas fotomenininkas Algirdas Darongauskas savo palėpėje Kurpių g., jo stalas, daiktai, langas, šviesa.
Artūras Šeštokas prisimena, kad nuotrauką Raimis padarė su Algio D. rusišku apgadintu objektyvu RUSSAR, kuris dėl to apgadinimo gražiai sklaidė šviesą.
<>
Raimundas Urbonas gimė 1963 m. Plungėje, gyveno Klaipėdoje. Apie 1985 m. pradėjo kurti foto meną. 1989 – 1995 m. priklausė Klaipėdos menininkų grupei DOOOOORIS.
Ypač domėjosi Rytų Prūsijos Karaliaučiaus sityje nykstančia istorija, važiuodavo ir fotografuodavo senus apleistus vokiškus pastatus. Į šią temą daug savęs investavo.
Plačiau knygoje:
Raimundas Urbonas „Rytų Prūsija“ 2012, “Kitas takas”.
Formos viršus
teatralas Ovidijus Petkevicius
PETKEVIČIUS OVIDIJUS (1965–2008)
Teatralas, renginių organizatorius. Gimė 1965 m. Kupiškyje. Vidurinę mokyklą baigė Biržuose, 1994 m. baigė dramos režisieriaus studijas Lietuvos muzikos akademijoje, 2000 m. Klaipėdos universitete įgijo režisūros magistro kvalifikacinį laipsnį. Nuo 1998 m. dešimt metų dirbo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre literatūrinės dalies vedėju, paskutiniaisiais metais – specialistu ryšiams su visuomene. Buvo festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koordinatorius nuo pat pirmojo festivalio, rašė teatro recenzijas.
Mirė 2008 m. liepos 27 dieną. Palaidotas Kupiškyje.
žurnalistė Ivona Žiemytė
Ivona Žiemytė 1992 m. (nuotr.. Artūro Šeštoko)
IVONA ŽIEMYTĖ (1961 – 2015)
Žurnalistė, 25 metus dirbo dienraštyje „Vakarų ekspresas“ (nuo pat leidinio gyvavimo pradžios). Per šį laikotarpį ji parašė tūkstančius straipsnių, kurie palietė ne vieno skaitytojo širdį.
Netikėtai mirė būdama 53-ių metų kovo 1 dieną savo namuose, grįžusi iš Žvejų kultūros rūmuose vykusio renginio, nors jau kuris laikas turėjo nedarbingumą. Palaidota Joniškės kapinėse.
Ivoną matydavau įvairiuose renginiuose, apie kuriuos ji rašydavo laikraščiui, kartais ateidavo į muziejų. Gal kokiais 2012 m. pavasarį netyčia susidūrėme prie Senojo turgaus, ties „Humanos“ parduotuve. Buvau neseniai išleidusi knygą „Einantis kalnas“. Ivona su lengva pašaipėle, kuri kyla iš vidinės graužaties, sako, tai išleidai knygą, galvoji, kad gerai rašai? Nežinau, sakau, kažkaip pasimečiau dėl jos ironijos. Sako, aš pilnus stalčius prirašiau, romaną ne vieną. Tai parodyk, įdomu, - išlieku draugiška. Bet ji rūgčiai nusišypsojo ir nuėjo, kaip visada kažką lengvo ant savęs užsimetusi, gležta, suvargusi moterėlė. Tas pokalbis giliai įsirėžė. Gal jame buvo pagalbos prašymas, noras, kad kažkas išplėštų iš jos stalčiaus tuos prirašytus lapus, kad paskaitytų, kad įvertintų.
Jei ji nebūtų žurnalistė, esu tikra, būtų rašytoja. Bet buvimas žurnaliste išsunkia žmogaus rašymo galias, tai, kas lieka, to yra per maža.
Dažniausiai. Taip atsitiko Ivonai rašytojai.
Norėčiau tikėti, kad tame stalčiuje dar tebeguli labai įdomus rankraštis, kurį kas nors atras ir perskaitys.
Ji globojo viso rajono kates. Gyveno dviese su mama.
Sondra
filosofas Leonidas Donskis
Leonidas Donskis 1962 – 2016
Lietuvos filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas.
Gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje.
Mirė 2016 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus oro uoste nuo širdies smūgio.
Mokslai Klaipėdoje: 1980 m. baigė Klaipėdos 19 (dabar "Baltijos" gimnazija) vidurinę mokyklą. 1985 m. baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultete.
Darbai Klaipėdoje: 1985-1987 m. Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų stažuotojas tyrėjas, dėstytojas, 1991- Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Visuomenės mokslų katedros vyr. dėstytojas, 1991–1997 m. Klaipėdos universiteto (KU) Filosofijos katedros vedėjas, 1995–1997 m. KU Socialinių mokslų fakulteto Lyginamųjų civilizacijos studijų centro direktorius.
Vienas iš universiteto Klaipėdoje įkūrimo idėjos autorių. 1990 - 2000 m. KU Senato narys; nuo 1993 m. Klaipėdos universiteto docentas. 1991–1993 m. filosofijos ir kultūros filosofijos dėstytojas Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. 1997–2002 m. dėstė ir dirbo tyrėju JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei tyrimų centruose.