UZSKLANDA archyvas

Miestas iki Sąjūdžio, po Sąjūdžio ir po Nepriklausomybės, siautėjant Gaidjurgio mafijai.

skanuoti / fotografuoti straipsniai pagal metus: 1985 – 2000

Baras “Bohema” veikė 1990 – 2004 Klaipėdos senamiestyje, Aukštoji g. 3A

Barą įkūrė Valdas Bagdonavičius su žmona Stefanija. Valdas norėjo sukurti vietą, kur rinktųsi bendraminčiai. Baro patalpos, kaip ir galerijos patalpos, priklausė Parodų rūmams, tai yra Klaipėdos m. savivaldybei. Pradedantys verslininkai pagal panaudos sutartį baro ir galerijos patalpas iš savivaldybės nuomavo.
1999 m. po remonto, kai baltoji „Bohema“ virto tamsiąja „Bohema“, baro tambūro rūkomajame ant sienos tapytojas Audrius Jankauskas užrašė:
„Bohema – tai 2 žodžių – boba ir hemarojus – junginys. Kiti šaltiniai teigia ką kitą, tačiau mūsų argumentai ir faktai nenuginčijamai sako

juvelyras TOMAS RIMEIKA apie „BOHEMĄ“ ir lemtingus susitikimus joje
„Toje kavinėje tada rinkdavosi visi normalūs, teisingi žmonės. BOHEMOS savininkė buvo visų vadas. Barmenas irgi buvo vadas, jis viską reguliuodavo: ir chaosą sukeldavo, ir išvydavo.
Čia rinkdavosi vakarais. Kiti ir nuo vakaro atlikę. Valgyti buvo. Arbatos tikrai niekas negerdavo, nebent paklydėliai, netyčia. Kokteiliai, kava, „Alitos“ brendžiai.
1990 m. po pasisėdėjimo „Bohemoje“, užsukau į Vido Bizausko (klaipėdietis juvelyras) dirbtuvę Turgaus gatvėje. Pamačiau jo erdvę, užpildytą visokiais kaltukais, pincetais, kitais nenusakomais magiškais daikčiukais ir supratau iš karto: čia mano, ir aš taip noriu. Tai sėdėk ir mokykis, pasakė Vidas. Stovėjau už nugaros ir žiūrėjau. Taip ir užsikabinau. Pirmoji mano klientė Klaipėdoje buvo charizmatiškoji legendinio baro „Bohema“ šeimininkė Stefanija.“

„Dailės“ parduotuvė - tai buvo vienintelis profesionaliosios dailės salonas, dirbęs tuometinėje P. Cvirkos, dabar – Turgaus gatvėje, veikė iki 1995-6 m., kol buvo gyvas Klaipėdos dailės kombinatas. Kai uždarė Dailės kombinatą, uždarė ir Dailės saloną. Dabar šiame pastate yra įsikūręs Turistų informacijos centras.
Pirmąją privačią galeriją Klaipėdoje įsteigė Valerijus Pulokas, iš pradžių Palangoje, paskui ją perkėlė į Klaipėdą Janonio g., kur dabar veikia Meno biblioteka.
1990 m. baro “Bohema” savininkai Parodų rūmų patalpose atidarė galeriją “Bohema”, tokiu pačiu pavadinimu kaip ir jų baras. Galerija veikė iki 1997 m., tais pačiais metais į buvusios galerijos “Bohema” patalpas persikraustė “Baroti” galerija.
1991 m. Vytautas ir Eugenija Karčiauskai atidarė galeriją „Pėda“ (uždaryta 2020 m.)
1992 m. Israildžonas Baroti atidaro galeriją “Baroti”. Šiai dienai tai ilgiausiai išsilaikiusi galerija nuo Nepriklausomos Lietuvos pradžios.

Galerija „BALTA“ 1990 - 1992

Dizaineris Valerijus Pulokas galeriją „Balta“ įkūrė Palangoje, buvusio baseino pastate, prie upelės Ražė. Pastato nebėra.
Pirmoji galerijos „Balta” paroda įvyko liepos mėn.

1991 m. žiemą galeriją Valerijus perkėlė į Klaipėdą, Janonio gatvėje veikusią, ir tebeveikiančią lig šiol, Meno biblioteką. Prie Valerijaus prisijungė dizaineris Virgis Bakas, pasiryžęs ant savo pečių nešti administracinius reikalus. Dirbti į galeriją Virgis pasikvietė Andželiką, kuri tuo metu nežinojo, kaip pasukti savo gyvenimo vairą, ketino grįžti į Vilnių. Galerijoje Andželika pasijuto sava ir planai palikti Klaipėdą dingo. Čia ji susipažino su Klaipėdos menininkais, rašytojais. Galerijos linksmoji kompanija laiką dažnai leisdavo „Centro“ kavinėje, priešais „Žemaitiją“.

Tačiau Meno bibliotekoje galerija „Balta“ ilgai neužsibuvo. Iškilo interesų konfliktai su bibliotekos direktore Bronislava Lauciuviene.
Tad „Balta“ turėjo ieškoti naujų namų ir taip atsirado senamiestyje, Menininkų namuose.
Valerijus Pulokas galeriją kūrė, norėdamas realizuoti savo darbus, ir, žinoma, savo draugų. Bet pamatė, kad administracinė veikla suryja labai daug laiko, kad pardavinėti bičiulių menininkų darbus sudėtinga, norisi daugiau mokėti, o jei ir sumoki, ne visada lieki suprastas, nes gal galėjai ir daugiau sumokėti, todėl po kelių metų Valerijus galerijos įrangą ir salytę Menininkų namuose paliko naujai besikuriančiai Baroti galerijai. Į naujosios galerijos veiklą įsiliejo ir Andželika.

GALERIJA „PĖDA“ (1991 – 2020)


Šiandien, kai ruošiu šią informaciją, 2020 m. balandžio 21 d. karantino metu, susirašiau su Vytautu Karčiausku, klausdama, ar tikrai jis palieka Klaipėdą, kurioje gyveno ir kūrė nuo 1979?

Vytautas atsakė:
„nutraukiame meno galerijos ,,Pėda“ veiklą. Dirbsime iš Vilniaus nuotoliniu būdu. Antakalnyje įsigijome namą, kuris turi sodą skulptūroms, studiją ekspozicijai, dirbtuves ir apartamentus su viskuo, ko tik širdis geidžia dailininkų šeimai.
Džiaugsimės, jei galėtume kartu sukurti atsisveikinimą su Klaipėdos žmonėmis.
Galėčiau internetinėje erdvėje padaryti surinktų Pėdų įspaudų kolekcijos (per porą šimtų) sunaikinimo hepeningą. Tai simbolizuotų PĖDŲ miesto pagal legendą (KLAI- PĖDA) idėjos beprasmybę - neįmanoma atgaivinti ir išplėtoti prigimtinės Legendos, nes aplinkui išsiplėtojusi naujoji – Korupcijos ir Nepotizmo Legenda. “

1991 m. juvelyras, skulptorius, idėjų kūrėjas, visuomenininkas VYTAUTAS KARČIAUSKAS su žmona dailininke Eugenija įkūrė meno galeriją Klaipėdos senojo paštelio patalpose Aukštojoje gatvėje, – patys eksponuos, nereikės derintis prie kitų. 1993 m. įsteigė Senojo Pašto muziejaus ekspoziciją. Surengė eilę parodų Pašto istorijos tema.
(Senasis Klaipėdos paštelis ir V. Karčiausko meninės ekspozicija buvo uždaryta 2017 m., miesto valdžiai nesutikus išsaugoti šio unikalaus pastato kultūrinės paskirties.)

Bet Vytautas greitai pajuto, kad paštelyje trūksta erdvės, todėl žmonos dailininkės Eugenijos studijoje Turgaus gatvėje nusprendė atidaryti Vytauto Karčiausko vardu pavadintą meno galeriją. Geriau tik Vytauto vardu, nes žmona Eugenija nemėgsta viešumos. Klaipėdoje Janonio gatvėje tuo metu jau veikė pirmoji privati meno galerija „Balta“, įkurta Valerijaus Puloko.

1994-1995 m. Karčiauskai originaliai rekonstravo buvusią bombų slėptuvę Turgaus gatvėje ir čia perkėlė galeriją. Karčiausko vardo galerijos pavadinime neatsirado, nes remontuodami patalpas Turgaus g. 10, rado akmenyje įspaustą pėdą ir nusprendė: tebūnie galerija „Pėda“, – Klai-pėdos garbei.
Plėtodamas pėdų idėją, 1995 m. Vytautas Karčiauskas iškėlė mintį, kad įžymių Klai-Pėdos krašto žmonių pėdos atspaudai bronzoje puoštų Klaipėdos senamiestį. Pirmąsias dvi klaipėdiečių pėdas, atlietas bronzoje ir įmontuotas granito plokštėje, galima matyti Tiltų g., netoli Biržos tilto.

Galerijoje „PĖDA“ savo kūrinius eksponuodavo Lietuvos ir užsienio dailininkai, veikė pastovi ir besikeičianti Vytauto Karčiausko kūrinių ekspozicija. Užsieniečiai svečiai, netyčia užsukę į galeriją, būdavo maloniai nustebinti darbų kokybės ir originalumo.

Gyventi į Klaipėdą Vytautas Ka (taip jis žymi savo darbus pasaulinėje rinkoje) atvyko 1979 m., baigęs mokslus Talino dailės institute. Tuomet jam atrodė, kad čia nearti dirvonai ir erdvė fantastiniam kultūros augimui. Patiko ir Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, jo draugiškas būdas.

Deja, su naująja miesto valdžia Vytautas kalbos nerado ir po daugelio metų, simboliškai didžiojo karantino metu, 2020 m. pavasarį, pasitraukė iš Klaipėdos kultūrinio žemėlapio.

BAROTI GALERIJA (įsteigta 1992)
BARATOV ISRAILDZON (g.1957) į Vilnių atvažiavo 1979 m. studijuoti iš Tadžikistano. Nuo 1984 m. Klaipėdoje. Studijavo su Daiva Ložyte, susituokė 1985 m., 1986 ir 1992 m. jiems gimė vaikai: Teklė ir Jokūbas. 1994 m. tarnybinis romanas su Andželika ir ilgus metus besitęsianti sąjunga.
„Baroti“ galerija įsteigta 1992 m. dabartinio Meno kiemo II-ame aukšte. Vėliau ten buvo Menininkų namai.
Ta vieta buvo niekam nežinoma. Israildžonas Baroti nuo teatro aikštės iki meno kiemo išpurkšdavo pėdutes ant šaligatvio plytelių.
Tuo metu Klaipėdos dailininkų sąjungos pirmininkas buvo R. Midvikis, jis pakvietė juos išsiplėsti ir davė dabartinės Dailininkų sąjungos II aukštą. Paskui buvo M. Petrulis, po jo A. Jusionis. Jis 1997 m. išprašė „Baroti“ galeriją iš Dailininkų sąjungos patalpų. Tuomet „Baroti“ įsikraustė į dabartines patalpas.
“Eksperimentas prasidėjo, erdvės laužymas, mašina ekspozicijoje, ieškojimai, drąsa, nieks netikrino, mes patys buvome sąjunga. Kiemą išnaudojome.“ – pasakoja Israildžonas Baroti.
Nuo 1997 m. pradėjo savo parodas po Lietuvą vežioti, rašyti projektus, atsirado laisvumas (su pinigais)
Israildžonas Baroti:
„buvome undergraund‘ai ir norėjome visur rodytis“ I. B.
Atidarėme savo sąjungą.
1996 m. Baroti, Karvelis, Martinionis, Anusas (tik ką grįžęs iš studijų Estijoje), Urbonas, Treigys, Rusys ir kt. įkūrė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungą (KADS) – tai pirmoji sąjunga, atskilusi nuo vienintelės tuo metu buvusios dailininkų sąjungos. Laisvūnas Kavaliauskas tuo metu buvo apskrities viršininkas ir įregistravo jų sąjungą. Kilo labai didelis triukšmas. Juos visus išmetė iš Dail. Sąjungos, kuriai vadovavo Gvidas Raudonis. Kai jį išmetė, atėjo V. Krutinis ir vėl visus priėmė, įteikė priėmimo raštus. Kai juos išmetė, jie parašė raštą Teisingumo ministerijai, klausdami, ar turėjo teisę juos išmesti. Ir gavo atsakymą, kad ne, nes tai visuomeninė organizacija, galima priklausyti kelioms visuomeninėms organizacijoms. ČIA NE PARTIJA – GALITE, atsakė.
Mes išardėme Vieną sąjungą. Istorija kebli, skausminga.
Vėliau ekonominė situacija, materiškumas visus uždarė į savo kampus“.

APIE MANSARDĄ iš fb pokalbių
1.Asta Gurauskienė: Valdo kurybos pradzios darbas 1983m. Vestuvine dovana nuo jo...
2.Dina cia Urbono foto( puiki foto) - kalba apie Valdo Puzono tapybas. - jei pavyktu kur rasti jo siurealistines tapybos tai butu Liux
3.Birute prisiminiau - tame "Lizde" keliese tapydavo viena drobe ir tie darbai dabar iseksponuoti Klaipedos universiteto abministracijos patalpose ( pries desimtmeti ten buvau paskutini karta ) Buvusios kareivines ten kur filiologynas . Verta pamatyti nes tai puikiai techniskai atlikti siurealistiniai tapiniai
4.Labai norėčiau parašyti apie gyvenimą Puodžių gatvėje:) Gal papasakosite, kai susitiksime. Man šį tą papasakojo Eugenijus Nedzinskas. Labai įdomu
5.Birute dar galite pakalbinti A.Vasiliauska nes jie kaip rusu avangadistai neformalia eksponuodavo ( sakyciau idomias ) puikias siuolaikiskas nekonfomistiskas ( pagal laiko , vietos konteksta) parodas zymiai idomesnes nei oficialieji dailininkai -- man taip atrodo
6.Nezinau ir nepazystu Darijos tiesiog A.Vasiliauko inciatyvos daug tame "Lizde" ir buvo, pagal laika ir vieta, labai profesionalus ir intelektualus - jis yra tarp Eugenijaus Fiodoro tai pat mano Fb friendu

GLIUKNAMIS (1992 03 13 -
Miesto valdžia davė apleistą namą Ligoninės g. menininkams kaip kūrybinę erdvę.
Pirmajame aukšte dešinėje pusėje veikė Beno Šarkos gliukų teatras, o kairėje dar gyveno žmonės, paskui juos iškėlė. Antrajame aukšte gyveno Kamilė , teatralai Ovidijus Petkevičius ir Ramūnas Kaubrys, dizaineris tapytojas Sigitas Nekrašas.


12. Atsimenu iš kokių 1991 ar 1992. Berods gliuknamy dar kažkada kabėjo. Rostowski : ant mano sienos Palangoj
Gliuknamyje

Iš praeito gyvenimo
Ekskursija į Gliuknamį with Valerijus Pulokas , Edita Vigelyte ir ....
Tuo laiku didesnei daliai bochemščinos buvo būdingas polinkis į alko svaigalus ( mano nuostabi majesty akivaizdžiai pasimėgavusi vynu )
Tiesa Valerijus Pulokas kažkaip ar nuo kažko
( gal amžiaus irkokių tai ligų pasekmės ) smegenys labai suminkštėjo
Nežinau ar gerai padariau bet po durno komentaro aš jį išfriendinau
Beje Valerijus Pulokas
Norėjo man gražinti Led Zeppelin vinilą
Jei jsu taip norisi tai nurodysiu pašto adresą
ir dabar nepažystu jokio tokio Valerjaus and i dont want pažinoti

1995 Vilius Anceris ir Rusys Gliuknamyje
Ką tik per mesingerį man atsiuntė
Vilius Anceris ir pralinksmino bei pagerino nuotaiką
Aš esu sentimentalus žmogus
Aplinka " Gliuknamio"
Neatsimenu kas kaip ir kada , bet susiję kažkas su Benas Sarka vaidinimu
Jei atmintis neapgauna tai nuo 95 iki
Gal Benas labiau prisimena ar Rita Rimkutė ar gal Edita Vigelyte galėtu pakomentuoti
" Rimtas ir protingas su kažkokiu klounu "

1990 – 1991 Klaipėdos jaunųjų menininkų kūrybinės dirbtuvės „DARŽELIS“

Tai buvęs vaikų darželis Naujojo Uosto g., dabar ten banko saugyklos. Darželio pastatas neišlikęs.
Čia rinkdavosi tapytojai Rytis Martinionis, Alvydas Karvelis, fotomeninkas Remigijus Treigys, dizaineris Virgis Bakas, poetas muzikantas Gintaras Grajauskas, vitražistas Dainius Maleckas, juvelyras Tomas Rimeika. I.Baroti neidavo į „Darželį“.

Juvelyras Tomas Rimeika, drauge su vitražistu odininku Dainiumi Malecku, rezidavęs DARŽELYJE:
„Tais laikais nebuvo jokių UAB ar akcinių bendrovių, nieko oficialus, viskas buvo žodinis susitarimas. Davei žodį ir sutarta. Dainius buvo mano sielos dvynys. Iš pradžių jis buvo vitražistas, paskui tapo odininku.

Romas Klimavičius pasakoja (almanachas „Baltija“ 2019, pokalbis):
„NAMELIS Didžiojo Vandens gatvėje. Ten savo dirbtuves turėjo keramikė Skirma, Daiva Ložytė, Isroildžonas Barotis. Pas Taurinską, kada tik ateisi, naktį, dieną, paryčiais, visada sėdi (gyveno ryporte, bet, kai išgerdavo, pasilikdavo). Baliavodavo tik inteligentai. Nebuvo nei vieno gatvinio. Kartą pas Pinkų (Pinkevičių) buvo atvestas saugumietis. Pinkus pristatė: geras žmogus, saugumietis, tik galvokite, ką kalbate. Tas saugumietis pats pasipasakojo, kad yra toks darbas, nors nusišauk, sako, pas jus ateinu, vaišinu, tik leiskite pasėdėti, pabūti. Jie nieko neužsirašinėjo, tik norėjo pabūti bohemoje. Mes sėdėdavome vieni vyri, kaip vienuoliai. Pas keramikes Skirmą, Teresytę, ji darė juodąją keramiką, rinkdavosi vienos moterys. Moterys ir vyrai nebūdavo kartu, visi atskirai. Užeini pas moteris, gauni išgerti ir eik lauk, neleisdavo pasilikti. Vyrų ir moterų santykiai būdavo orūs, taurūs, pagarbūs, niekas neįsižeisdavo, pinigų paskolindavo.“

Romas Klimavičius: Dailininkų sąjungai priklausė medinis namelis S. Daukanto gatvėje (priešais Apylinkės teismą, dabar ten advokatų kontora). Ten savo dirbtuves turėjo pirmame aukšte juvelyras N. Žoludevas, tekstilininkas, V. Skirgailaitė su D. Jefremovu, viršuje V. Pinkevičius ir S. Bertulis, aš vietoj Liongino Garlos, kai jo nebeliko.
Ir visas tas pastatas buvo toks: įeina muzikantas, išeina aktorius, išeina aktorius, įeina du poetai. Eidavo liaudis... Vytas Brencius grįžta iš jūros ir pirmiausia pas mane į dirbtubes. Jo knygelė dar šlapia nuo jūros, garsiai skaito savo eilėraščius. Jokių šnekų apie panas, politiką, vien tik diskusijos, barniai su keiksmažodžiais, daug vyno. Mano durys buvo iš faneros, tekdavo eiti aiškintis dėl triukšmo ir girtuokliavimo. Regimantas Midvikis, kuris priklausė tvarką palaikančiai komisijai, prašo, Romai, gal galite tyliau, žmonės ir pan., bet mes juk nieko nedarome, nieko blogo nekalbame.
(iš pokalbio almanache „Baltija“ 2019)

Iš fb tekstu
Dar viena foto radau - Beno Sarkos "Balti debesu namai " pagal G.Grajausko R.Rastausko , A.Moseno tekstus . Spektaklis rodomas prieplaukos sandeliuose .Foto A.Sestoko . Priekyje matomos virves kuriomis Benas dviem smiciais grodavo ,rankose vonele su styga kuri tarnaudavo ir kaip instrumentas.

APIE PIRMĄJĮ LIETUVOS PRIVATŲ TEATRĄ - KĘSTUČIO ŽILINSKO TEATRĄ, veikusį kavinėje „Kurpiai“ 1989-1993??
https://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipedos-akvareles/klaipedos-akvareles-namai-ir-zmones-170/,page.1 :
K. Žilinsko teatras
„Nors K. Žilinsko aktorinė karjera Klaipėdos dramos teatre klostėsi sėkmingai, tačiau jaunajam ambicingam artistui norėjosi kiek daugiau. Jį viliojo pjesės su „keliais dugnais“, režisūra.
Tiesa, teatro vadovai jam sparnų nekarpė, atvirkščiai - Klaipėdos dramos teatre jis pastatė Samiuelio Beketo pjesę „Belaukiant Godo“. Jis ir šiandien lenkiasi savo mokytojui Povilui Gaidžiui už jo perteiktas žinias, teatrines ir gyvenimiškas pamokas. Tačiau jis vis dėlto svajojo apie platesnius teatro meno laukus. Ne erdvės - gylio prasme.
„Man ir tuomet, ir dabar atrodo, kad teatro žiūrovas yra išsiilgęs dvasinių pasikalbėjimų toje pat teatrinėje erdvėje. Susitikti su artistu, pabendrauti, aptarti ne tik regėta, pajausta bet ir apskritai gyvenimą„, - sakė K. Žilinskas.
Kai apie 1986 m. Michailo Gorbačiovo „eroje“ buvo bent kiek išlaisvinta privati iniciatyva, K. Žilinskas pradėjo svajoti apie savo teatrą. Tuo labiau kad tuo metu, kaip ir šiandien, Dramos teatras dėl rekonstrukcijos buvo benamis. Dalis aktorių, dusdami nuo nedarbo, savo iniciatyva ieškojo vaistų nuo depresijos - vaidmenų. Taip „medienkėje“ gimė spektaklis - Tenesio Viljamso „Gražus sekmadienis piknikui“, režisuotas Algirdo Vizgirdos. Ir jame taip neįprastai žibėjo keturios talentingos Klaipėdos dramos teatro aktorės, kurios, beje, pačios susirado pjesę, rūpinosi jos vertimu, o paskui įkalbėjo A. Vizgirdą šią pjesę statyti.
Tuo metu K. Žilinskas su savo teatro idėja kreipėsi į tuometinį Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį. Ir sulaukė nuoširdaus pritarimo. Tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė ypač palaikė jaunojo aktoriaus idėją ir iniciatyvą. Šiandien ji prisimena: „Su kokia meile K. Žilinskas viską darė. Kai jau buvo patalpos dabartiniuose „Kurpiuose“, pats kiekvieną kampą kuopė ir tvarkė. Na, o kai pagaliau čia pradėtas rodyti spektaklis Slavomiro Mrožeko „Emigrantai“, kuriame vaidmenis atliko Kęstutis ir jo brolis Vytautas, jis turėjo didžiulį pasisekimą, nes žmones traukė tuo metu Lietuvoje didelė naujovė ir aplinka, kurioje taip neįprastai viskas vyko“, - sakė N. Navogreckienė.
Neįprasta aplinka
O kitas spektaklis - Samiuelio Beketo „Žaidimo pabaiga“, kuris K. Žilinsko teatrui pelnė respublikinį pripažinimą (pagrindinis vaidmuo įvertintas geriausiu 1992 m. aktoriniu darbu).
Šį spektaklį žiūrėjau ir aš. Garsas apie „Žaidimo pabaigą“ jau buvo nuvilnijęs per Lietuvą. Taip nedrąsiai su kuopele bičiulių įslinkau į juoda gelumbe muštą nedidelę patalpėlę. Kadangi sėdėjome žmogus prie žmogaus, neatitverti įprastų teatre krėslų pertvarų, kažkaip ir nedrąsu krustelėti. Laukiame pradžios. Prasidėjus spektakliui, visi užmiršo apie čia pat besišliejančius kaimynus, kitus žiūrovus. Nes buvo užburti to, kas vyko - ne taip, kaip teatre, už jo „duobės“, kai aktorius nuo tavęs nutolęs. K. Žilinsko teatre galėjai regėti kiekvieną aktorių veido ar kūno raumenėlio krustelėjimą, netgi justi aktorių kvėpavimą. Tai kūrė savitą atmosferą. Na, o po spektaklio - prašom į kavinę. Dalinkitės įspūdžiais, aptarinėkite, klausydamiesi gyvos džiazo muzikos. Tuose pasisėdėjimuose mielai dalyvavo ir pagrindinio vaidmens atlikėjas K. Žilinskas su savo aktoriais - Vaidu Klumbiu, Elena Savukynaite, šviesaus atminimo Edgaru Savickiu. Nesvarbu, kad kiekvienas spektaklis juos emociškai ir fiziškai išsunkdavo, - bendravimas su žiūrovais bent kiek atgaivindavo.
Estetika
Rūpindamasis savo teatru, K. Žilinskas galvojo ir apie bendravimo aplinką kavinėje. Jis taip norėjo, kad joje viskas būtų tikra: gero medžio inkrustuoti stalai, porceliano kavos servizai, sidabro šaukšteliai ir kita atributika. Tokia skirtinga nuo kaip grybai dygusių naujų kooperatinių kavinių.
Kur galima pasisemti jaukios aplinkos idėjų? Žinoma, - šimtmetines tradicijas šiame versle turinčiame Paryžiuje. Šiame mieste jis kažkurioje užeigoje susipažino ir su jos šeimininku, kuris, susižavėjęs jaunuolio idėjomis, pasiryžo net padovanoti dekoratyvinių lėkščių ir kitų kavinės indų.
„Kertant Lietuvos sieną, muitininkai stebėjosi, kokių barškalų parsivežu“,- juokėsi K. Žilinskas, prisimindamas savo „vojažus“. Vis dėl to savo teatro...
Kai kas pasišaipydavo iš K. Žilinsko užsidegimo, jo pastangų. Bet vis tiek ir patys į teatrą eidavo. Kartais net ne spektaklio žiūrėti. O tiesiog išgerti puodelio kavos iš porcelianinio puodelio ir pasiklausyti džiazo muzikos - čia jau mezgėsi būsimieji „Kurpiai“...
Gandai apie naują kultūrinį reiškinį Klaipėdoje atviliodavo žiūrovų ir iš kitų Lietuvos miestų.
Lankytojai
O Lietuvoje jau radosi „naujieji lietuviai“, kurie, žinoma, girdėjo gandus apie „kažką tokio“ K. Žilinsko teatre. Staiga praturtėjusiems iš glaudžių siuvimo, totalinės prekybos, o gal ir reketo, jiems vieni niekai buvo nusipirkti bilietą į K. Žilinsko teatrą. Tačiau pasižiūrėję spektaklį, ir jie keisdavosi emociškai.
Tiesa, pasitaikydavo ir tokių, kurie, nieko nesupratę, po spektaklio su malonumu prisiliuobdavo, daužydavo porceliano servizus ir tas pačias paryžietiškas dekoratyvines lėkštes.
Intelektualesnieji Klaipėdos gyventojai laukė naujų pastatymų šiame teatre. Bet K. Žilinskui jau buvo sudėtinga aprėpti ir ūkinę, ir kūrybinę teatro egzistencijos dalis. Prasidėjus „prichvatizacijos“ laikotarpiui, K. Žilinskas turėjo vilčių privatizuoti taip su meile rengtas patalpas. Tačiau radosi kur kas galingesnių svertų. Po kelerių K. Žilinsko teatro egzistavimo metų jo nebeliko. Ir vis dėlto jis buvo. Pirmasis toks Lietuvoje.“

Klaipėdos Pilies teatras (iki 1995 m. teatras-studija Liepų gatvėje 68) įkurtas 1985 metais. Įkūrėjas – režisierius Alvydas Vizgirda, mecenatas – Klaipėdos miesto savivaldybė.
Pilies teatre dirba dvi trupės: profesionali sceninio meno ir gatvės renginių trupė. Profesionalūs aktoriai stato spektaklius skirtus scenai. Gatvės vaidinimuose ir renginiuose dalyvauja gausi muzikantų, šokėjų, KU Menų akademijos studentų grupė. Per 30 kūrybos metų teatras pastatė virš šešiasdešimties spektaklių, surengė šimtus renginių respublikoje ir už jos ribų.
Klaipėdos Pilies teatras – ryški Klaipėdos kultūros dominantė. Pilies teatro profesionalų būrys nuolat dirba ruošdamas naujus pastatymus, gatvės renginių trupė kuria gatvės teatrui skirtus vaidinimus, akcijas, improvizacijas, teatralizuotus paradus.
Dažnai rašanti apie teatro spektaklius Rolanda Lukoševičienė teigia, kad Alvydo Vizgirdos vadovaujamas kolektyvas visada išlieka ištikimas savo amplua – įsileisti į savo teatrą, bet neprisileisti per daug arti.

MENININKŲ GRUPĖ „PRARASTOJI KARTA“
1988 m. atsidarė pirmoji eksperimentinė grupės "Prarastoji karta" paroda Klaipėdos parodų rūmuose.
Dailininkas Romas Klimavičius: 1988 m. su Virgiu Bizausku įkūrėme „Prarastųjų kartą“. Paskui daugiau prisijungė. Buvome jauni ir nepatenkinti klasikais, A. Taurinsku, E. Malinausku... prieš skulptorius nemaištavome, – R. Midvikis, A. Bosas man lig šiol yra dievai. Darėme parodas gatvėse, keistose erdvėse. Kai rengdavo bendras parodas Parodų rūmuose, iš Kultūros ministerijos atvažiuodavo tokia Šimukėnaitė, liuks moteris, ji dūsaudavo, kur, Romai, aš tave dėsiu, tu toks fainas, bet kur man tave parodyti... Nes mano medžiagos – smėlis, vonios... padariau darbą iš polietileninių maišelių. Tuo metu tai buvo visiškai neįprasta medžiaga parodoje. Polietileniniuose maišeliuose sudėti grafikos darbai, nuotraukos, kraštai sulyginti su prosu ir sukabinta ant sienos visa plokštuma. Net Malinauskas pasakė: malačius, daryk. Paskui buvo šiltnamis iš polietileno, su grafika. Pirma grafika be stiklų atsirado „Prarastosios kartos“ ekspozicijose.
Šaukštas. Tai geresnio gyvenimo simbolis. Su „Prarastąja karta“ Parodų rūmuose darėme parodą. Mano buvo „Paskutinė vakarienė“. Stalas uždengtas raudona staltiese su baltomis kvarbatkomis, ant stalo skęstantys aliuminiai bliūdai ir šaukštai.
Pirmieji moderniojo meno demonstruotojai Klaipėdoje: Klaudijus Pūdymas, aš, Edmundas Kelmickas ir Henrikas Gulbinas iš Kauno. Kelmickas skaitė savo eiles, Gulbinas garsino, o mes su Klaudijumi darėme meną. Paveikslų galerijoje, tamsoje: eina Kelmicko balso įrašas, per televizorių Gulbino garsai, ir įeina vietiniai menininkai: dar nesu matęs, kad menas tamsoje, matyt, šūdą rodo, sako. Kiekvienas objektas buvo apšviestas šviestuvu iš teatro. Praėjo keleri metai ir tokių sprendimų atsirado daug, bet mes buvome pirmieji.
Tada (1991 m.) „Prarastoji karta“pažaidėme. Tankai, kareiviai su automatais, žmonės autobusais vežami iš pietinės miesto dalies ginti vykdomojo komiteto. Liepų gatvėje Vytas Čepas, su šlipsu, tik su marškiniais, atsidaręs langą, verda arbatą. O mes po jo langu darome meno akciją: mano Stalino kopija su spąstais virš Čepo kabineto lango kabo, Vidas Bizauskas pila gyvulių kraują į kerzinius batus netoli kanalizacijos duobės, kraujo gavome iš Mėsos kombinato. Fūros užtvėrė gatvę, kad sulaikytų tankus, jei jie važiuos. Dešimta valanda vakaro, namie du maži vaikai, o aš vaidinu menininką. Vėliau V. Čepas visiems „Prarastosios kartos“ nariams skyrė po dirbtuvę. Oficialiai. Už nuopelnus. Politiškai buvome aktyvūs, nemandravojome.
Grupė „Prarastoji karta“ po keturių metų pradėjo byrėti, vienas, kitas atsisakė dalyvauti parodose. Veiksmą perėmė Virgis Bizauskas, pradėjęs organizuoti „Smėlio žaidimus“ Smiltynėje, kurie veikė kokius penkis sezonus, vykdavo kas antrus metus.“ (pokalbis, almanachas „Baltija“ 2019)

Buvęs grupės „Prarastoji karta“ narys juvelyras skulptorius Vytautas Karčiauskas:
„Tai buvo smagi, kūrybinga grupė. Susikūrė ji 1989 m. Sąjūdžio metu. Grupei priklausė Romas Klimavičius, Laisvūnas Kavaliauskas, Virgis Bizauskas ir kiti profesionalūs kolegos. Tai buvo oficiali menininkų grupė, teigianti, kad menas yra nepriklausomas, reikia sakyti tai, ką galvoji, neriboti savo minčių. Sukūrėme įdomių intriguojančių ir provokuojančių darbų, parodose ir pačiame senamiestyje darėme įdomias instaliacijas, eksponavau stiklinę koloną su plaukiojančiomis žuvytėmis.
Bet mano dalyvavimas „Prarastojoje kartoje“ truko tik apie metus. Buvau individualistas ir kolektyvinė kryptinga kūryba buvo patraukli man tik trumpam, be to savęs tikrai nelaikiau prarastąja karta. Jaučiausi labiau dar neatrastos kartos atstovu. Vėliau irgi nelabai domėjausi šios grupės veikla, tik prisimenu, kad labai patiko kolegos Romo Klimavičiaus instaliacija Liepų gatvėje – auliniai batai pilni kraujo.“
< iš pokalbio su grupės nariu dailininku Romu Klimavičiumi (pokalbis, almanachas „Baltija“ 2019)

„SENAMIESTIS PĖSTIESIEMS“ – menininko Vytauto Karčiausko iniciatyva 1987-88 m., siekiant Klaipėdos senamiestį paversti saugia ir švaria žmonių bendravimo bei kūrybos erdve.
Ištrauka iš Sondros Simanaitienės ir
Vytauto Karčiausko pokalbio
„Menininkas neturėtų įsivietinti, neverta aukoti
savo gyvenimo konkrečiam miestui...“
almanache „BALTIJA“ 2019

Sondra S.: Jūs buvote vienas pirmųjų Atgimimo sąjūdžio iniciatorių Klaipėdoje. 1987– 88 m. turėjote idėjų, kaip gaivinti merdėjantį Klaipėdos senamiestį. Akcijos-protestai „Senamiestį pėstiesiems“, "Globokime Klaipėdos senamiestį". Surinkote 2560 parašų senamiesčiui remti. Tai buvo labai stiprūs bendruomeniniai pareiškimai. Esate socialiai angažuotas žmogus.
Vytautas KA: Sąjūdis mūsų šeimai Klaipėdoje prasidėjo dar iki 1987 m. Mūsų dukros Jurga ir Laura sėdėdavo ir skaičiuodavo, kiek mašinų drebančia Tiltų gatve pravažiuoja per valandą, sunkvežimius žymėjo varlytėmis.
Mane buvo užvaldžiusi mintis: senamiestis turi būti pėstiesiems, pilnas gėlių, kavinių ir vaikų krykštavimo. Kai dabar daug keliauju, matau, kad (ne tik Europoje) senamiesčiuose negali bet kur važinėtis. Todėl oras švarus, o erdvėse karaliauja menas, senoji kultūra ir žmonės. Jei gyveni ar dirbi senamiestyje, įvažiuoji trumpam, išsikrauni ir išvažiuoji.
Sondra S.: jūs jau tuo metu mąstėte progresyviai. Aplinka dar nebuvo priaugusi prie ekologiško mąstymo. Jūsų skandalingas performansas „Senamiestis pėstiesiems“, kaip viskas vyko?
Vytautas KA: Tiltų gatvėje vidury kelio pastačiau piestu savo naujus oranžinius „Žigulius“. Mašina kaip meno objektas: „Žigulių“ vidų pripildžiau vyniojamu ruloniniu popieriumi, priekyje pritvirtinau plakatą iš kartono su pramušta skyle, ant plakato nupiešiau pėdas, užrašiau „Senamiestis pėstiesiems“, tuomet ir atsirado pirmosios pėdos. Palikau vietos pravažiuoti tik greitajai, šalia stovėjo dukros ir rinko parašus.
Milicininkai prisistatė prie manęs, bet, supratę, kad esu dailininkas, gražiai paprašė mašiną patraukti į šalį tiek, kad pravažiuotų ir autobusai (beje milicininkai patys ir padėjo patraukti ,,meno objektą“ į šoną). Atsirado ir tokių, kurie grasino padegti mašiną, greičiausiai jie buvo saugumiečiai. Gaila, bet iš kolegų dailininkų tada niekas neatėjo viešai palaikyti protesto, būtume šį performansą išvystę plačiau ir giliau.

https://www.youtube.com/watch?v=Vh0pOhe8lTg&fbclid=IwAR17sDw1yd8Gp5upUI6-2wl380ZUtun0xzqigN5BRZWGtE1GLAyt_B7rx8Y – kavinėje „Pas Albertą“. Henriko Žižio komentaras: „„Pronozė“ su "išplėstiniu" sąstatu. Virgio tekstai ir šiandien puikiai skamba.“

RAIMUNDAS URBONAS 1963 - 1999

Raimis mirė naktį, kai šalyje siautėjo uraganas Anatolijus. Gruodžio 3 d. jis išėjo iš baro „Bohema“ vėlų vakarą. „Bohemos“ savininkė Stefutė ir prie baro dirbusi Jolanta, lyg nujausdamos nelaimę, prašė šalia esančių žmonių parvežti Raimį namo. Kažkas, atrodo, Stefutės sūnus (Jolantos vyras) jį parvežė, bet jis ir vėl sugrįžo. Buvo stipriai išgėręs, kai prasilapojęs juodą ilgą odinį lietpaltį išėjo į naktį. Moterys neramiai užrakino kavinę ir ryte sužinojo, kad iš Dangės ištrauktas kūnas.


APIE R. URBONO FOTOGRAFIJĄ"Portretas prie lango" 1986 m.

"Portretas prie lango" 1986 m. (saugoma MO muziejaus archyve) 1987 m. pelnė pirmąjį apdovanojimą R Urbonui tarptautinėje fotografijos parodoje – jam buvo įteiktas Vengrijos fotografijos meno sąjungos medalis.
Nuotraukoje užfiksuotas fotomenininkas Algirdas Darongauskas savo palėpėje Kurpių g., jo stalas, daiktai, langas, šviesa.
Artūras Šeštokas prisimena, kad nuotrauką Raimis padarė su Algio D. rusišku apgadintu objektyvu RUSSAR, kuris dėl to apgadinimo gražiai sklaidė šviesą.
<>
Raimundas Urbonas gimė 1963 m. Plungėje, gyveno Klaipėdoje. Apie 1985 m. pradėjo kurti foto meną. 1989 – 1995 m. priklausė Klaipėdos menininkų grupei DOOOOORIS.
Ypač domėjosi Rytų Prūsijos Karaliaučiaus sityje nykstančia istorija, važiuodavo ir fotografuodavo senus apleistus vokiškus pastatus. Į šią temą daug savęs investavo.
Plačiau knygoje:
Raimundas Urbonas „Rytų Prūsija“ 2012, “Kitas takas”.
Formos viršus

PETKEVIČIUS OVIDIJUS (1965–2008)

Teatralas, renginių organizatorius. Gimė 1965 m. Kupiškyje. Vidurinę mokyklą baigė Biržuose, 1994 m. baigė dramos režisieriaus studijas Lietuvos muzikos akademijoje, 2000 m. Klaipėdos universitete įgijo režisūros magistro kvalifikacinį laipsnį. Nuo 1998 m. dešimt metų dirbo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre literatūrinės dalies vedėju, paskutiniaisiais metais – specialistu ryšiams su visuomene. Buvo festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koordinatorius nuo pat pirmojo festivalio, rašė teatro recenzijas. 
Mirė 2008 m. liepos 27 dieną. Palaidotas Kupiškyje.

Ivona Žiemytė 1992 m. (nuotr.. Artūro Šeštoko)

IVONA ŽIEMYTĖ (1961 – 2015)

Žurnalistė, 25 metus dirbo dienraštyje „Vakarų ekspresas“ (nuo pat leidinio gyvavimo pradžios). Per šį laikotarpį ji parašė tūkstančius straipsnių, kurie palietė ne vieno skaitytojo širdį.
Netikėtai mirė būdama 53-ių metų kovo 1 dieną savo namuose, grįžusi iš Žvejų kultūros rūmuose vykusio renginio, nors jau kuris laikas turėjo nedarbingumą. Palaidota Joniškės kapinėse.

Ivoną matydavau įvairiuose renginiuose, apie kuriuos ji rašydavo laikraščiui, kartais ateidavo į muziejų. Gal kokiais 2012 m. pavasarį netyčia susidūrėme prie Senojo turgaus, ties „Humanos“ parduotuve. Buvau neseniai išleidusi knygą „Einantis kalnas“. Ivona su lengva pašaipėle, kuri kyla iš vidinės graužaties, sako, tai išleidai knygą, galvoji, kad gerai rašai? Nežinau, sakau, kažkaip pasimečiau dėl jos ironijos. Sako, aš pilnus stalčius prirašiau, romaną ne vieną. Tai parodyk, įdomu, - išlieku draugiška. Bet ji rūgčiai nusišypsojo ir nuėjo, kaip visada kažką lengvo ant savęs užsimetusi, gležta, suvargusi moterėlė. Tas pokalbis giliai įsirėžė. Gal jame buvo pagalbos prašymas, noras, kad kažkas išplėštų iš jos stalčiaus tuos prirašytus lapus, kad paskaitytų, kad įvertintų.

Jei ji nebūtų žurnalistė, esu tikra, būtų rašytoja. Bet buvimas žurnaliste išsunkia žmogaus rašymo galias, tai, kas lieka, to yra per maža.

Dažniausiai. Taip atsitiko Ivonai rašytojai.

Norėčiau tikėti, kad tame stalčiuje dar tebeguli labai įdomus rankraštis, kurį kas nors atras ir perskaitys.
Ji globojo viso rajono kates. Gyveno dviese su mama.

Sondra

Leonidas Donskis 1962 – 2016
Lietuvos filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas.
Gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje.
Mirė 2016 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus oro uoste nuo širdies smūgio.

Mokslai Klaipėdoje: 1980 m. baigė Klaipėdos 19 (dabar "Baltijos" gimnazija) vidurinę mokyklą. 1985 m. baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultete.

Darbai Klaipėdoje: 1985-1987 m. Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų stažuotojas tyrėjas, dėstytojas, 1991- Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Visuomenės mokslų katedros vyr. dėstytojas, 1991–1997 m. Klaipėdos universiteto (KU) Filosofijos katedros vedėjas, 1995–1997 m. KU Socialinių mokslų fakulteto Lyginamųjų civilizacijos studijų centro direktorius.

Vienas iš universiteto Klaipėdoje įkūrimo idėjos autorių. 1990 - 2000 m. KU Senato narys; nuo 1993 m. Klaipėdos universiteto docentas. 1991–1993 m. filosofijos ir kultūros filosofijos dėstytojas Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. 1997–2002 m. dėstė ir dirbo tyrėju JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei tyrimų centruose.