K. Žilinsko teatras

APIE PIRMĄJĮ LIETUVOS PRIVATŲ TEATRĄ - KĘSTUČIO ŽILINSKO TEATRĄ, veikusį kavinėje „Kurpiai“ 1989-1993??
https://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipedos-akvareles/klaipedos-akvareles-namai-ir-zmones-170/,page.1 :
K. Žilinsko teatras
„Nors K. Žilinsko aktorinė karjera Klaipėdos dramos teatre klostėsi sėkmingai, tačiau jaunajam ambicingam artistui norėjosi kiek daugiau. Jį viliojo pjesės su „keliais dugnais“, režisūra.
Tiesa, teatro vadovai jam sparnų nekarpė, atvirkščiai - Klaipėdos dramos teatre jis pastatė Samiuelio Beketo pjesę „Belaukiant Godo“. Jis ir šiandien lenkiasi savo mokytojui Povilui Gaidžiui už jo perteiktas žinias, teatrines ir gyvenimiškas pamokas. Tačiau jis vis dėlto svajojo apie platesnius teatro meno laukus. Ne erdvės - gylio prasme.
„Man ir tuomet, ir dabar atrodo, kad teatro žiūrovas yra išsiilgęs dvasinių pasikalbėjimų toje pat teatrinėje erdvėje. Susitikti su artistu, pabendrauti, aptarti ne tik regėta, pajausta bet ir apskritai gyvenimą„, - sakė K. Žilinskas.
Kai apie 1986 m. Michailo Gorbačiovo „eroje“ buvo bent kiek išlaisvinta privati iniciatyva, K. Žilinskas pradėjo svajoti apie savo teatrą. Tuo labiau kad tuo metu, kaip ir šiandien, Dramos teatras dėl rekonstrukcijos buvo benamis. Dalis aktorių, dusdami nuo nedarbo, savo iniciatyva ieškojo vaistų nuo depresijos - vaidmenų. Taip „medienkėje“ gimė spektaklis - Tenesio Viljamso „Gražus sekmadienis piknikui“, režisuotas Algirdo Vizgirdos. Ir jame taip neįprastai žibėjo keturios talentingos Klaipėdos dramos teatro aktorės, kurios, beje, pačios susirado pjesę, rūpinosi jos vertimu, o paskui įkalbėjo A. Vizgirdą šią pjesę statyti.
Tuo metu K. Žilinskas su savo teatro idėja kreipėsi į tuometinį Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį. Ir sulaukė nuoširdaus pritarimo. Tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė ypač palaikė jaunojo aktoriaus idėją ir iniciatyvą. Šiandien ji prisimena: „Su kokia meile K. Žilinskas viską darė. Kai jau buvo patalpos dabartiniuose „Kurpiuose“, pats kiekvieną kampą kuopė ir tvarkė. Na, o kai pagaliau čia pradėtas rodyti spektaklis Slavomiro Mrožeko „Emigrantai“, kuriame vaidmenis atliko Kęstutis ir jo brolis Vytautas, jis turėjo didžiulį pasisekimą, nes žmones traukė tuo metu Lietuvoje didelė naujovė ir aplinka, kurioje taip neįprastai viskas vyko“, - sakė N. Navogreckienė.
Neįprasta aplinka
O kitas spektaklis - Samiuelio Beketo „Žaidimo pabaiga“, kuris K. Žilinsko teatrui pelnė respublikinį pripažinimą (pagrindinis vaidmuo įvertintas geriausiu 1992 m. aktoriniu darbu).
Šį spektaklį žiūrėjau ir aš. Garsas apie „Žaidimo pabaigą“ jau buvo nuvilnijęs per Lietuvą. Taip nedrąsiai su kuopele bičiulių įslinkau į juoda gelumbe muštą nedidelę patalpėlę. Kadangi sėdėjome žmogus prie žmogaus, neatitverti įprastų teatre krėslų pertvarų, kažkaip ir nedrąsu krustelėti. Laukiame pradžios. Prasidėjus spektakliui, visi užmiršo apie čia pat besišliejančius kaimynus, kitus žiūrovus. Nes buvo užburti to, kas vyko - ne taip, kaip teatre, už jo „duobės“, kai aktorius nuo tavęs nutolęs. K. Žilinsko teatre galėjai regėti kiekvieną aktorių veido ar kūno raumenėlio krustelėjimą, netgi justi aktorių kvėpavimą. Tai kūrė savitą atmosferą. Na, o po spektaklio - prašom į kavinę. Dalinkitės įspūdžiais, aptarinėkite, klausydamiesi gyvos džiazo muzikos. Tuose pasisėdėjimuose mielai dalyvavo ir pagrindinio vaidmens atlikėjas K. Žilinskas su savo aktoriais - Vaidu Klumbiu, Elena Savukynaite, šviesaus atminimo Edgaru Savickiu. Nesvarbu, kad kiekvienas spektaklis juos emociškai ir fiziškai išsunkdavo, - bendravimas su žiūrovais bent kiek atgaivindavo.
Estetika
Rūpindamasis savo teatru, K. Žilinskas galvojo ir apie bendravimo aplinką kavinėje. Jis taip norėjo, kad joje viskas būtų tikra: gero medžio inkrustuoti stalai, porceliano kavos servizai, sidabro šaukšteliai ir kita atributika. Tokia skirtinga nuo kaip grybai dygusių naujų kooperatinių kavinių.
Kur galima pasisemti jaukios aplinkos idėjų? Žinoma, - šimtmetines tradicijas šiame versle turinčiame Paryžiuje. Šiame mieste jis kažkurioje užeigoje susipažino ir su jos šeimininku, kuris, susižavėjęs jaunuolio idėjomis, pasiryžo net padovanoti dekoratyvinių lėkščių ir kitų kavinės indų.
„Kertant Lietuvos sieną, muitininkai stebėjosi, kokių barškalų parsivežu“,- juokėsi K. Žilinskas, prisimindamas savo „vojažus“. Vis dėl to savo teatro...
Kai kas pasišaipydavo iš K. Žilinsko užsidegimo, jo pastangų. Bet vis tiek ir patys į teatrą eidavo. Kartais net ne spektaklio žiūrėti. O tiesiog išgerti puodelio kavos iš porcelianinio puodelio ir pasiklausyti džiazo muzikos - čia jau mezgėsi būsimieji „Kurpiai“...
Gandai apie naują kultūrinį reiškinį Klaipėdoje atviliodavo žiūrovų ir iš kitų Lietuvos miestų.
Lankytojai
O Lietuvoje jau radosi „naujieji lietuviai“, kurie, žinoma, girdėjo gandus apie „kažką tokio“ K. Žilinsko teatre. Staiga praturtėjusiems iš glaudžių siuvimo, totalinės prekybos, o gal ir reketo, jiems vieni niekai buvo nusipirkti bilietą į K. Žilinsko teatrą. Tačiau pasižiūrėję spektaklį, ir jie keisdavosi emociškai.
Tiesa, pasitaikydavo ir tokių, kurie, nieko nesupratę, po spektaklio su malonumu prisiliuobdavo, daužydavo porceliano servizus ir tas pačias paryžietiškas dekoratyvines lėkštes.
Intelektualesnieji Klaipėdos gyventojai laukė naujų pastatymų šiame teatre. Bet K. Žilinskui jau buvo sudėtinga aprėpti ir ūkinę, ir kūrybinę teatro egzistencijos dalis. Prasidėjus „prichvatizacijos“ laikotarpiui, K. Žilinskas turėjo vilčių privatizuoti taip su meile rengtas patalpas. Tačiau radosi kur kas galingesnių svertų. Po kelerių K. Žilinsko teatro egzistavimo metų jo nebeliko. Ir vis dėlto jis buvo. Pirmasis toks Lietuvoje.“