(ne)LAIKINIEJI MENININKŲ NAMAI

Aruno_Kauko_tevo_Kosto_Kauko_knyga_iliustruota_Aruno_I.jpgAruno_Kauko_tevo_Kosto_Kauko_knyga_iliustruota_Aruno_II.jpg
Taip_dabar_atrodo__studijos_MANSARDA__namas.jpg1987_Vasiliausko_dirbtuvese_Puodziu_g_Urbonas_Puzonas_Loreta_Danielius_Titas_Valdas_Ancevicius_nuotraukas__R_Urbono.jpg
19920319_Vakaru_ekspresas_apie_Gliuknami.jpg
tapyba_ant_drobes_Sigitas_Nekrasas_Gliuknamis.jpgtapyba_ant_drobes_Sigitas_Nekrasas_Gliuknamis_I.jpg
Gliuknamyje_Valerijus_Pulokas_Edita_Vigelyte.jpgHenrikas_Zizys_ir_dar_keturi.jpg7_GLIUKNAMYJE_Loreta_Vilkyte_prie_Rusio_darbo.jpg

„MANSARDA“ menininkų grupė, įsikūrusi 1989 m. Puodžių g. Nr. 27

(tuo metu gatvė vadinosi Kapsuko g.)

Grupei priklausė laisvieji menininkai avangardistai Kava Alvydas Vasiliauskas (A.V. susipykęs su dėstytojais metė mokslus, būdamas paskutiniame Dailės instituto Klaipėdos fakulteto kurse, scenografijos specialybėje, įstojo į Tautodailininkų sąjungą ir gavo dirbtuves tuometinėje Kapsuko g. 27), Valdas Puzonas, Fiodoras Sivakovas ir Eugenijus Nendzinskas (buvęs muzikantas, vėliau užsidegė aistra fotografijai), prisijungė Antanas Bružas, Arūnas Kaukas.

Iš pradžių grupė vadinta „integracijos“ grupe, nes praktikavo bendruomeninį vienos drobės tapymą. „Skirtingų požiūrių derinimas duoda netikėtą efektą, visiškai naują būseną. Savo darbo būdą mes vadiname „integracija“, sakė „Mansardos“ idėjinis vadas ir visos kompanijos dailės „mokytojas“ A. Vasiliauskas.

Integracinis tapymo būdas buvo būdingas grupės susikūrimo pirmaisiais metais, o 1991 m. vasario mėn. A. Vasiliauskas jau sakė, kad „septyniese vienos drobės nebekankina, metė hepeningo vakarėlius, žirkles, smėlio grafiką, nebestato Babelio bokšto iš laikraščių, nes menas tai intuicija, jo kalba nuo japonų hieroglifų iki Eločkos ho-ho!” Turbūt ironizuodamas pasidalino idėja surengti parodą homoseksualams, sukuriant spalvų dykumą: raudona su raudona, žydra ant žydros. (iš I. Žiemytės str. „Vakarų eksprese“ 1991 02 19)

Apie savo asmeninę tapybą A.Vasiliauskas tuo metu kalbėjo: „Mano idealas – gelmė, įvairių derinių pojūtis., mėgstamiausias įvaizdis – Šviesa.“ Savo darbus Vasiliauskas pasirašinėjo Kava, todėl kiti, kas su juo nebendravo, o tik matė darbus, jį ir vadino Kava. Artimoje aplinkoje jis buvo Alvis. Paklaustas, kodėl Kava, Alvydas paaiškino: „žodžių klaipėdietis, Alvydas Vasiliauskas, Algirdo pirmųjų raidžių derinys“ (Vakarų ekspresas, 1995 02 24)

Menininkų grupę vienijo panašus požiūris į meno procesą, kūrinių eksponavimą, ir, be abejo, vieta – reali mansarda Puodžių gatvėje, kur vykdavo ne tik tapymo ir aptarimo procesas, bet kuri atlikdavo ir įdomios, netikėtos ekspozicinės erdvės funkciją.

Valdas Puzonas – „Mansardos“ filosofas, jo žodyne skambėdavo žodžiai „energijos atsarga“, „atsparos taškas“, „kodas“.

Alvydo V. dėka Puzonas gavo dirbtuves toje pačioje mansardoje, tik į kitą pusę. Apie 90-uosius metus name Nr. 27 pirmame aukšte gyveno dvi ar trys šeimos, tik įėjus po dešinei buvo tualetas, užlipus laiptais į antra aukštą, tiesiai gyveno senbernis Jonas, po dešinei – Alvio Kavos dirbtuvės su nedideliu langeliu į kiemą, po kairei – Puzono dirbtuvės su normaliu langu į pietus, kas tapytojui buvo labai svarbu – turėti kuo daugiau šviesos.

Pabuvus „Mansardos“ parodose turi likti jausmas, sakė menininkai.

V. Karčiauskas po trečiosios „MANSARDOS“ parodos 1990 m. sausio 30 d. parašė: „Antausis – sotiesiems menininkams“, Birutė Gailienė: „...nežmoniškai įdomu, daug ką po šios parodos vertinsiu kitaip...“

Patys menininkai savo kūrybą vadino anomaline zona.

1990 – 1994 m. čia buvo GLIUKNAMIS

Menininkams miesto valdžia davė apleistą namą Ligoninės gatvėje.

Pastatą žmonės pradėjo vadinti GLIUKNAMIU. Gal todėl, kad jame vaidendavosi. O gal todėl, kad šio namo gyventojai patys buvo panašūs į vaiduoklius. Pagrindinis gliukas – režisierius, aktorius, dailininkas, akcionistas Benas Šarka. Čia veikė parodos, Benas statė spektaklius. Gliukai ir gliukuojantys švęsdavo Dž. Keruako gimtadienius, suplakdami kokteilį iš didžiojo spalio lozungų ir Dino Moriarčio juoko.

GLIUKNAMIS – iliuzinės laimės namai, rašė Kristina Lotužytė „Vakarų eksprese“.

Dabar šiame pastate veikia muzikos prekių praduotuvė "Tamstas" ir Lino Švirino muzikos studija.

 

1990 – 1991 Klaipėdos jaunųjų menininkų kūrybinės dirbtuvės „DARŽELIS“

Tai buvęs vaikų darželis Naujojo Uosto g., dabar ten banko saugyklos. Darželio pastatas neišlikęs.
Čia rinkdavosi tapytojai Rytis Martinionis, Alvydas Karvelis, fotomeninkas Remigijus Treigys, dizaineris Virgis Bakas, poetas muzikantas Gintaras Grajauskas, vitražistas Dainius Maleckas, juvelyras Tomas Rimeika. I.Baroti neidavo į „Darželį“.

Juvelyras Tomas Rimeika, drauge su vitražistu odininku Dainiumi Malecku, rezidavęs DARŽELYJE:
„Tais laikais nebuvo jokių UAB ar akcinių bendrovių, nieko oficialus, viskas buvo žodinis susitarimas. Davei žodį ir sutarta. Dainius buvo mano sielos dvynys. Iš pradžių jis buvo vitražistas, paskui tapo odininku.

 

Romas Klimavičius pasakoja (almanachas „Baltija“ 2019, pokalbis):
„NAMELIS Didžiojo Vandens gatvėje. Ten savo dirbtuves turėjo keramikė Skirma, Daiva Ložytė, Isroildžonas Barotis. Pas Taurinską, kada tik ateisi, naktį, dieną, paryčiais, visada sėdi (gyveno ryporte, bet, kai išgerdavo, pasilikdavo). Baliavodavo tik inteligentai. Nebuvo nei vieno gatvinio. Kartą pas Pinkų (Pinkevičių) buvo atvestas saugumietis. Pinkus pristatė: geras žmogus, saugumietis, tik galvokite, ką kalbate. Tas saugumietis pats pasipasakojo, kad yra toks darbas, nors nusišauk, sako, pas jus ateinu, vaišinu, tik leiskite pasėdėti, pabūti. Jie nieko neužsirašinėjo, tik norėjo pabūti bohemoje. Mes sėdėdavome vieni vyri, kaip vienuoliai. Pas keramikes Skirmą, Teresytę, ji darė juodąją keramiką, rinkdavosi vienos moterys. Moterys ir vyrai nebūdavo kartu, visi atskirai. Užeini pas moteris, gauni išgerti ir eik lauk, neleisdavo pasilikti. Vyrų ir moterų santykiai būdavo orūs, taurūs, pagarbūs, niekas neįsižeisdavo, pinigų paskolindavo.“

Romas Klimavičius: Dailininkų sąjungai priklausė medinis namelis S. Daukanto gatvėje (priešais Apylinkės teismą, dabar ten advokatų kontora). Ten savo dirbtuves turėjo pirmame aukšte juvelyras N. Žoludevas, tekstilininkas, V. Skirgailaitė su D. Jefremovu, viršuje V. Pinkevičius ir S. Bertulis, aš vietoj Liongino Garlos, kai jo nebeliko.
Ir visas tas pastatas buvo toks: įeina muzikantas, išeina aktorius, išeina aktorius, įeina du poetai. Eidavo liaudis... Vytas Brencius grįžta iš jūros ir pirmiausia pas mane į dirbtubes. Jo knygelė dar šlapia nuo jūros, garsiai skaito savo eilėraščius. Jokių šnekų apie panas, politiką, vien tik diskusijos, barniai su keiksmažodžiais, daug vyno. Mano durys buvo iš faneros, tekdavo eiti aiškintis dėl triukšmo ir girtuokliavimo. Regimantas Midvikis, kuris priklausė tvarką palaikančiai komisijai, prašo, Romai, gal galite tyliau, žmonės ir pan., bet mes juk nieko nedarome, nieko blogo nekalbame.
(iš pokalbio almanache „Baltija“ 2019)