TEATRAI

S22C-819101512591.jpgBSarka_Panevezy_970629.jpgS22C-819101512592.jpgPanevezio_Kulturos_namai_Su_BSarkos_teatruRita_as_ir_Marius_Uodas.jpg1997_Jauniskis_Rimkute.jpgGiedrius_sarka_vaidino_pas_Bena.jpg
Klovas - Vaidas Klumbys spektaklyje S. Beketo ŽAIDIMO PABAIGA 1992-93 m.
3._S._Beketas_Žaidimo_pabaiga_programėlė.jpg4._S.Beketas_Žaidimo_pabaiga_programėlė_.jpg2._S.Beketas_Žaidimo_pabaiga_Klovas_Vaidas_Klumbys_.jpg1._S.Beketas_Žaidimo_pabaiga_Hemas_Kęstutis_Žilinskas_.jpg6._S.Beketas_Žaidimo_pabaiga_programėlė_.jpg5._S.Beketas_Žaidimo_pabaiga_programėlė_.jpg

 

„Stebuklai vyksta kiekvieną dieną, tik reikia juos pamatyti. Žiūrovai atėję turi pamatyti ne mane – jie turėtų pamatyti tik save.” Benas Šarka

Savo kūrybinę veiklą Benas Arvydas Šarka (gim. 1963 m.) pradėjo nuo pogrindžio.

Kavinės „Nida“ (dabar viešbutis „Astra“) rūsyje Pilies gatvėje, kurį išvalė nuo betono ir kitokio šlamšto drauge su Danieliumi Rusiu, parodė savo baigiamąjį darbą. Baigė režisūrą Valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos Teatro meno fakultete. Spektaklis vadinosi „Kukučio baladės“, jame dalyvavo 11 žmonių. Tai buvo 1988 m.

Tą rūsį Pilies gatvėje, pripiltą betono, Benas su draugais valė du mėnesius. Kai patalpą išvalė, ji pasirodė reikalinga kitiems, tuomet Benui pasiūlė prie uosto esančiame sename apleistame name didelę palėpę. Kai tą palėpę iškuopė nuo šiukšlių, vėl turėjo išsikraustyti.

Klestinčioje socializmo imperijoje Benas buvo „asocialus elementas, neturintis registracijos“, todėl negalėjo gauti darbo. Nors studentai norėjo, kad jis dėstytų Menų fakultete, bet juk neturi registracijos, todėl dėstyti negali.

Repeticijos Mokomajame teatre Menų fakultete 1988 m. su Kamile Edita Vigelyte, Liutauru Poškumi ir kt. Pastatytas spektaklis „Kelionė į kitą pasaulį“ pagal Bretonų pasakas.

Iš atliekų (senamiestyje besimėtančių senų durų ir rėmų) sutemptas ir pastatytas teatras kieme Parodų rūmų užnugaryje 1990 m. Elektrą gaudavo iš Parodų rūmų per avarinį išėjimą.

Gliuknamis ir GLIUKŲ TEATRAS (1990 – 1994) Ligoninės gatvėje. Pas Beną Šarką pradeda vaidinti Rita Rimkutė, kuri vienintelė jo scenos partnerė, drauge nuosekliai išdirbusi 8 metus. Vaidinti Rita Rimkutė pradėjo neoficialiai vadintame „Partenkės“ (nuo rusiško žodžio Port) teatre pas režisierius Liną Zubę ir Vidmantą Dovidauską 1987 m.

Gliuknamyje pastatyti spektakliai pagal Jean Genet „Kambarinės“, surengta daugybė performansų, švenčiant Dž. Keruako gimtadienius ir kt.

Kai reikėjo apleisti Gliuknamį, Benas Šarka trumpai repetavo Koncertų salėje.

Paskui Prieplaukos sandėliai, kur GLIUKŲ TEATRAS sukūrė vieną sėkmingiausių savo spektaklių - „Balti debesų namai“ pagal G. Grajausko, R. Rastausko, A. Mosėno tekstus. Režisūra - Benas Šarka. Vaidino: Petras Santa Liučija – Benas Šarka, Bobutė angelas – Rita Rimkutė, durininkas-gaisrininkas – Danielius Rusys. Iš pradžių vaidino keturiese, paskui trise.

Po to, kai spektaklis „Balti debesų namai“ 1995 m. susilaukė palankaus dėmesio prestižiniame festivalyje Vokietijoje, Beną Šarką statyti spektaklį į Panevėžį pasikvietė dailininkas Stasys Eidrigevičius (Lenkija, Lietuva).

<<< 

Skaityti: Irmos Stasiulienės pokalbis su Benu Šarka (šioje svetainėje publikuojamas) 2019 03 „Durys“ („Klaipėda“).

<<<< 

Iš „Žvejų rūmų“, kur dirba Benas Šarka, informacinio puslapio:

Gliukų teatras neturi pastovios trupės, galima sakyti, kad jį sudaro vienas žmogus – aktorius ir režisierius Benas Šarka. Kurdamas spektaklius, jis kviečia bendradarbiauti įvairius aktorius ir menininkus.

BENAS ŠARKA. AUTORINIAI SPEKTAKLIAI, PROJEKTAI, PERFORMANSAI

1988 m. „Kukučio baladės“ pagal M. Martinaičio to paties pavadinimo balades (diplominis darbas).

1988 m. „Kelionė į kitą pasaulį“ pagal Bretonų pasakas.

1989 m. „Om mani...“ pagal japonų mitologiją.

1989 m. „Nostalgija“ B. Šarkos vienaveiksmė pjesė.

1990 m. „Smuklė“ pagal I. Shunglą.

1991 m. „Ah nereikia...“ pagal M. Martinaičio poeziją.

1992 m. „Kambarinės“. G. Genet pjesė.

1993 m. „Balti debesų namai“ pagal G. Grajausko ir R. Rastausko poeziją.

1995 m. „Chapel B“ pagal A. Mackaus poeziją.

1996 m. „Dirvožemis“. Teatro projektas su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi Panevėžio dramos teatre.

1996 m. „Žiurkių giesmės“. Teatro projektas su Vilniaus ir Panevėžio aktoriais.

1997 m. „Keafri“ pagal G. Grajausko poeziją.

1997 m. „Stakan“ pagal jūrininkų „juodąją“ poeziją.

1998 m. „Ko Ka Kola“ pagal G. Grajausko poeziją.

2000 m. „Pelenai“. Teatro-šokio projektas.

2000 m. „Leviatanas“. Teatro projektas.

2001 m. „Moooliai“. Teatro projektas.

2001 m. „Jeigu“. Teatro projektas per poetų sambūrį „Placdarmas“.

2002 m. „Topor sosi“ pagal V. Sorokino pjesę.

2002 m. „Jūratė ir Kastytis“. Roko opera.

2002 m. „Balti kaulai“. Teatro projektas.

2003 m. „Saulės žemė“. Roko opera.

2003 m. „Linkime pasveikti“ pagal G. Grajausko tekstus.

2004 m. „Iki galo ir dar toliau“. Teatro projektas.

2005 m. „GYVAtės šnabždesiai“. Ugnies-teatro performansas.

2005 m. „A Gu Gu“ pagal G. Grajausko tekstus.

2006 m. „Kiaurai“. Judesio teatro spektaklis.

2007 m. „Kas lieka, kai nieko nelieka“ pagal G. Grajausko tekstus. Scenarijaus autorė G. Labanauskaitė.

2008 m. „Skylės ir dulkės“ pagal B. Šarkos scenarijų.

2009 m. „Siena Siela“. Teatro projektas.

2009 m. „Kar Kar Mm“. Teatro projektas.

2010 m. „Vabi Sabi Vasabi". Judesio spektaklis.

2011 m. „NNN broken jazz". Muzikinis performansas su Antanu Dombrovskij (Izraelis).

2012 m. „Ištrauk kamštį".

2013 m. „Taka". Judesio spektaklis pagal Tibeto vienuolių muziką

2013 m. „Šalių šalikai, kraštų karstai". Judesio spektaklis pagal Tibeto vienuolių muziką.

2014 m. „Kiškučio Pa...Pa...Pa...“.

2015 m. „Vieš Pats Sau“.

2016 m. „Žydros šaknys, ružavi žiedlapėliai". Performansas.

2016 m. „Unduo Dubuo". Garso performansas.

2017 m. „Kiškučio Pa Pa Pa - 2“.

2017 m. ,,Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį".

2017 m. ,,Rojus-smegenų žievės peizažuose“.

2018 m. „Vidurnakt ir giliau“.

2018 m. „Fluxus Requiem".

2018 m. „Tvam Asi".

2018 m. „Numirti iš laimės Klaipėdoje".

2018 m. „Aoum".

2018 m. „Vibrai ir Dimbrai".

2018 m. „Širdinnn".

2019 m. Jubiliejiniai vaidenimaisi.

2019 m. „Kaukai ir kauksmai“.

2020 m. „Gy Va Ta“.

 

APIE PIRMĄJĮ LIETUVOS PRIVATŲ TEATRĄ - KĘSTUČIO ŽILINSKO TEATRĄ, veikusį kavinėje „Kurpiai“ 1989-1993(4) m. 
https://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipedos-akvareles/klaipedos-akvareles-namai-ir-zmones-170/,page.1 :
K. Žilinsko teatras


„Nors K. Žilinsko aktorinė karjera Klaipėdos dramos teatre klostėsi sėkmingai, tačiau jaunajam ambicingam artistui norėjosi kiek daugiau. Jį viliojo pjesės su „keliais dugnais“, režisūra.
Tiesa, teatro vadovai jam sparnų nekarpė, atvirkščiai - Klaipėdos dramos teatre jis pastatė Samiuelio Beketo pjesę „Belaukiant Godo“. Jis ir šiandien lenkiasi savo mokytojui Povilui Gaidžiui už jo perteiktas žinias, teatrines ir gyvenimiškas pamokas. Tačiau jis vis dėlto svajojo apie platesnius teatro meno laukus. Ne erdvės - gylio prasme.
„Man ir tuomet, ir dabar atrodo, kad teatro žiūrovas yra išsiilgęs dvasinių pasikalbėjimų toje pat teatrinėje erdvėje. Susitikti su artistu, pabendrauti, aptarti ne tik regėta, pajausta bet ir apskritai gyvenimą„, - sakė K. Žilinskas.
Kai apie 1986 m. Michailo Gorbačiovo „eroje“ buvo bent kiek išlaisvinta privati iniciatyva, K. Žilinskas pradėjo svajoti apie savo teatrą. Tuo labiau kad tuo metu, kaip ir šiandien, Dramos teatras dėl rekonstrukcijos buvo benamis. Dalis aktorių, dusdami nuo nedarbo, savo iniciatyva ieškojo vaistų nuo depresijos - vaidmenų. Taip „medienkėje“ gimė spektaklis - Tenesio Viljamso „Gražus sekmadienis piknikui“, režisuotas Algirdo Vizgirdos. Ir jame taip neįprastai žibėjo keturios talentingos Klaipėdos dramos teatro aktorės, kurios, beje, pačios susirado pjesę, rūpinosi jos vertimu, o paskui įkalbėjo A. Vizgirdą šią pjesę statyti.
Tuo metu K. Žilinskas su savo teatro idėja kreipėsi į tuometinį Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį. Ir sulaukė nuoširdaus pritarimo. Tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė ypač palaikė jaunojo aktoriaus idėją ir iniciatyvą. Šiandien ji prisimena: „Su kokia meile K. Žilinskas viską darė. Kai jau buvo patalpos dabartiniuose „Kurpiuose“, pats kiekvieną kampą kuopė ir tvarkė. Na, o kai pagaliau čia pradėtas rodyti spektaklis Slavomiro Mrožeko „Emigrantai“, kuriame vaidmenis atliko Kęstutis ir jo brolis Vytautas, jis turėjo didžiulį pasisekimą, nes žmones traukė tuo metu Lietuvoje didelė naujovė ir aplinka, kurioje taip neįprastai viskas vyko“, - sakė N. Navogreckienė.
Neįprasta aplinka
O kitas spektaklis - Samiuelio Beketo „Žaidimo pabaiga“, kuris K. Žilinsko teatrui pelnė respublikinį pripažinimą (pagrindinis vaidmuo įvertintas geriausiu 1992 m. aktoriniu darbu).
Šį spektaklį žiūrėjau ir aš. Garsas apie „Žaidimo pabaigą“ jau buvo nuvilnijęs per Lietuvą. Taip nedrąsiai su kuopele bičiulių įslinkau į juoda gelumbe muštą nedidelę patalpėlę. Kadangi sėdėjome žmogus prie žmogaus, neatitverti įprastų teatre krėslų pertvarų, kažkaip ir nedrąsu krustelėti. Laukiame pradžios. Prasidėjus spektakliui, visi užmiršo apie čia pat besišliejančius kaimynus, kitus žiūrovus. Nes buvo užburti to, kas vyko - ne taip, kaip teatre, už jo „duobės“, kai aktorius nuo tavęs nutolęs. K. Žilinsko teatre galėjai regėti kiekvieną aktorių veido ar kūno raumenėlio krustelėjimą, netgi justi aktorių kvėpavimą. Tai kūrė savitą atmosferą. Na, o po spektaklio - prašom į kavinę. Dalinkitės įspūdžiais, aptarinėkite, klausydamiesi gyvos džiazo muzikos. Tuose pasisėdėjimuose mielai dalyvavo ir pagrindinio vaidmens atlikėjas K. Žilinskas su savo aktoriais - Vaidu Klumbiu, Elena Savukynaite, šviesaus atminimo Edgaru Savickiu. Nesvarbu, kad kiekvienas spektaklis juos emociškai ir fiziškai išsunkdavo, - bendravimas su žiūrovais bent kiek atgaivindavo.
Estetika
Rūpindamasis savo teatru, K. Žilinskas galvojo ir apie bendravimo aplinką kavinėje. Jis taip norėjo, kad joje viskas būtų tikra: gero medžio inkrustuoti stalai, porceliano kavos servizai, sidabro šaukšteliai ir kita atributika. Tokia skirtinga nuo kaip grybai dygusių naujų kooperatinių kavinių.
Kur galima pasisemti jaukios aplinkos idėjų? Žinoma, - šimtmetines tradicijas šiame versle turinčiame Paryžiuje. Šiame mieste jis kažkurioje užeigoje susipažino ir su jos šeimininku, kuris, susižavėjęs jaunuolio idėjomis, pasiryžo net padovanoti dekoratyvinių lėkščių ir kitų kavinės indų.
„Kertant Lietuvos sieną, muitininkai stebėjosi, kokių barškalų parsivežu“,- juokėsi K. Žilinskas, prisimindamas savo „vojažus“. Vis dėl to savo teatro...
Kai kas pasišaipydavo iš K. Žilinsko užsidegimo, jo pastangų. Bet vis tiek ir patys į teatrą eidavo. Kartais net ne spektaklio žiūrėti. O tiesiog išgerti puodelio kavos iš porcelianinio puodelio ir pasiklausyti džiazo muzikos - čia jau mezgėsi būsimieji „Kurpiai“...
Gandai apie naują kultūrinį reiškinį Klaipėdoje atviliodavo žiūrovų ir iš kitų Lietuvos miestų.
Lankytojai
O Lietuvoje jau radosi „naujieji lietuviai“, kurie, žinoma, girdėjo gandus apie „kažką tokio“ K. Žilinsko teatre. Staiga praturtėjusiems iš glaudžių siuvimo, totalinės prekybos, o gal ir reketo, jiems vieni niekai buvo nusipirkti bilietą į K. Žilinsko teatrą. Tačiau pasižiūrėję spektaklį, ir jie keisdavosi emociškai.
Tiesa, pasitaikydavo ir tokių, kurie, nieko nesupratę, po spektaklio su malonumu prisiliuobdavo, daužydavo porceliano servizus ir tas pačias paryžietiškas dekoratyvines lėkštes.
Intelektualesnieji Klaipėdos gyventojai laukė naujų pastatymų šiame teatre. Bet K. Žilinskui jau buvo sudėtinga aprėpti ir ūkinę, ir kūrybinę teatro egzistencijos dalis. Prasidėjus „prichvatizacijos“ laikotarpiui, K. Žilinskas turėjo vilčių privatizuoti taip su meile rengtas patalpas. Tačiau radosi kur kas galingesnių svertų. Po kelerių K. Žilinsko teatro egzistavimo metų jo nebeliko. Ir vis dėlto jis buvo. Pirmasis toks Lietuvoje.“

Nuotraukose iš Vaido Klumbio asmeninio archyvo:

Kęstutis Žilinskas – Hemas, Vaidas Klumbys - Klovas. Iš anšlaginio K. Žilinsko teatro spektaklio „Žaidimo pabaiga“ pagal S. Beketą. Už Hemo vaidmenį K. Žilinskas buvo įvertintas geriausiu 1992 m. aktoriniu darbu. Nuotr. autorius nežinomas.

„Lietus Hemo tekste – kruvinas“ RoRa (Rolandas Rastauskas).  

Labai vertingas dokumentas yra spektaklio „Žaidimo pabaiga“ programėlė, kurioje panaudotos autentiškos nuotraukos iš aktorių vaikystės. Tai suteikia spektaklio įvykiui neįtikėtino atvirumo ir nuoširdumo, nebūdingo tam laikmečiui. 

Klaipėdos Pilies teatras (iki 1995 m. teatras-studija Liepų gatvėje 68) įkurtas 1985 metais. Įkūrėjas – režisierius Alvydas Vizgirda, mecenatas – Klaipėdos miesto savivaldybė.
Pilies teatre dirba dvi trupės: profesionali sceninio meno ir gatvės renginių trupė. Profesionalūs aktoriai stato spektaklius skirtus scenai. Gatvės vaidinimuose ir renginiuose dalyvauja gausi muzikantų, šokėjų, KU Menų akademijos studentų grupė. Per 30 kūrybos metų teatras pastatė virš šešiasdešimties spektaklių, surengė šimtus renginių respublikoje ir už jos ribų.
Klaipėdos Pilies teatras – ryški Klaipėdos kultūros dominantė. Pilies teatro profesionalų būrys nuolat dirba ruošdamas naujus pastatymus, gatvės renginių trupė kuria gatvės teatrui skirtus vaidinimus, akcijas, improvizacijas, teatralizuotus paradus.
Dažnai rašanti apie teatro spektaklius Rolanda Lukoševičienė teigia, kad Alvydo Vizgirdos vadovaujamas kolektyvas visada išlieka ištikimas savo amplua – įsileisti į savo teatrą, bet neprisileisti per daug arti.

 

PARTENKĖS TEATRAS

Partenkėje (Prekybos uosto kultūros namuose, adresas: Naujojo Uosto ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvės kampas) veikė liaudies teatras, kuriame 9-ajame dešimtmetyje režisieriais dirbo Vidmantas Dovidauskas ir Linas Zubė. Jie statė klasikinę dramą, sugebėdami įtikinti kontroliuojančias komisijas šių pjesių reikalingumu.

Partenkės teatre pradėjo vaidinti Rita Rimkutė, kuri vėliau bus Beno Šarkos scenos partnerė aštuonerius metus. Rita į teatrą atėjo drauge su Meile Sposmanyte, būdamos Pedagoginio studentėmis. 

 

Nuotraukoje:

Dailininkas Algis Ramanauskas, įspūdingai vaidinęs Partenkės teatre.

Scena iš spektaklio „Meilė po guobomis“ (J. O‘nilas, 1985-86 m.), režisierius Vidmantas Dovidauskas, dailininkas Algis Ramanauskas. Vertimas Tomo Venclovos, kuris jau buvo palikęs sovietinį rojų, todėl spektaklio nenorėjo leisti rodyti. Tačiau pavyko susitarti, jei plakate nebus minima Tomo Venclovos pavardė.