Rolandas Mosėnas (1965 05 01 – 1985 01 03)

(remtąsi mamos Mildos Mosėnienės pasakojimu ir archyvu, literatųrologo dr. Marijaus Šidlausko (buvusio Jonučio) straipsniu)

„Mirtis visuomet kažkaip keistai sumistina žmogų, paversdama jį gilia ir niekam nepermatoma paslaptim... „ rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas apie Vytautą Mačernį. Tinka ir apie R. Mosėną ir visus mirusius.

Tėtis Edvardas buvo jūreivis, elektrikas. Plaukdavo į jūrą. Vadovavo kolektyvams, vesdavo renginius kaip žuvis jūroje.

Mama Milda dirbo vyresniąja inspektore personalo skyriuje „Vakarų laivų remonto“ įmonėje. Jos seneliai pažinojo I. Simonaitytę.

Kai Milda gimė 1944 gegužės mėn. vyko mūšiai, švilpė kulkos. “Gimiau iš sužeisto pavasario”.

Šeima domėjosi literatūra, daile. Santykiai nebuvo mama – tėtis – vaikas, visi lygūs, visi turėjo nuomonę, daug kalbėjosi, aptardavo knygas, parodas, filmus.

Rolandas skaityti išmoko trijų metų. Pats išmoko, klausinėdamas, kokia raidė. Kaimynai netikėjo, pakišdavo laikraštį, patikrindavo.

Mama Milda su berniukais kiekvieną šeštadienį pasipuošę eidavo į miestą, pirmiausia į Paveikslų galeriją, paskui į Manto g. pradžioje priešais kino teatrą „Vaiva“ mažytė jūrinė ekspozicija, Jūrų muziejukas – laivų maketai ir kriauklės, nuo jos ir prasidėjo Jūrų muziejus, tada kraštotyros muziejus Liepų g., paskui eidavo į filmą „Švyturyje“, ir pietauti kavinėje „Banga“ (dabar ten „Manto Herkaus" galerija), Skulptūrų parką apeidavo. Kai grįždavo namo, Rolandas sakydavo „šventoji trejybė“ – susėda ant sofos prieš tamsų televizoriaus ekraną, atsišviečia visi trys, ir juokiasi visi, kalbasi, pasiima tarptautinių žodžių žodyną ir duria pirštu, iškrenta instrumento pavadinimas, vėl visi juokiasi.

Visa šeima su tėvais kiekvieną šeštadienį, sekmadienį keliaudavo į gamtą kaip čigonų taboras, mašinos neturėjo, sėda į autobusą, važiuoja prie Minijos, link Kretingos, į Zankrugą (taip vadino Smiltynę)

Rolandas vasaras leisdavo Vilniuje programuotojų, matematikų mokykloje.

Marijus Šidlauskas rašo: „Jis buvo užsidegęs kompiuterinės poezijos idėja, kurio įgyvendinimui paaukojo ne vieną nakties valandą. Mokslinės logikos ir dvasinio susijaudinimo santarvė darėsi svarbiu bręstančios asmenybės rūpesčiu.“

Rolandas Sendvario mokyklą baigė aukso medaliu. Dalyvaudavo matematikos olimpiadose, puikiai deklamavo poeziją. Buvo išstudijavęs poezijos teriją, rašė sonetus, trioletus, bandė prozą.

Paaugus paradui vadovaudavo Rolandas, knygas, muziką parnešdavo.

Rolandas neturėjo nei klausos, nei balso, o jo brolis Aidas, jaunesnis trim metais, į tėvą, muzikalus, tėvo gitarą anksti pradėjo brazdinti.

Rolandas skaitė Kamiu, Markesą, Vitgenšteiną, Rytų filosofiją. Kafka buvo jo dievas, sako mama Milda.

Rolandas važiuodavo į Vilnių dažnai, nes dalyvaudavo mokykliniuose konkursuose, ten bendravo su Mieželaičiu, Strielkūnu.

Paniškai bijojo sveikatos patikrinimų, šalinosi politikos ir kariškių, per fizinio lavinimo pamokas stengėsi prilygti savo bendraamžiams.

Broliai dievino „Trio“ - Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Čekasiną ir Vladimirą Tarasovą.

Rolandas įstojo į Leningrado Ždanovo universitetą, Filosofijos fakultetą, matematinės logikos specialybę. Pats tai vadino saldžia katorga. Sau tapo dar reiklesnis.

Rolandas Mosėnas dar spėjo į traukinį, kuris vežė antisistemiškai mąstančius žmones į rytus, į Piterį, pilną disidentų, undergraund’o, kupiną energijos, greitai prišauksiančios glasnost ir perestroiką.

Dar po kelių metų jau niekas iš Lietuvos nenorės važiuoti į Piterį mokytis, nes viskas, kas galėtų įvykti svarbiausio, jau vyko namuose, Lietuvoje, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Marijampolėje. Tik be Rolando. Jis mirė dvidešimties metų, žiemą. Jam žiauriai skaudėjo vidurius (vidurių kolitas), jį pargabeno į Vilnių iš Piterio leisgyvį, pajungtą žarnelėmis. Jo draugui Arūnui T. Rudokui rovė stogą.

Mama sako: Rolandas turėjo troškimą daugiau žinių, todėl ir sudegė taip anksti. Jau mokytojai mokykloje Rolandui sakė, kad tu sudegsi. Rolandas visada turėjo tragizmo nuojautą.

„Lapkričio vartai“ – spektaklis pagal Rolando Mosėno eilėraščius, pastatytas Menų fakultete 1986 m., tai Rolando In memoriam.

1989 m. Rolando draugas Arūnas Tomas Rudokas išleido jo eilėraščių rinktinę "Šviesoje", Marijus Šidlauskas parašė straipsnį.