MENININKŲ GRUPĖ „PRARASTOJI KARTA“
1988 m. atsidarė pirmoji eksperimentinė grupės "Prarastoji karta" paroda Klaipėdos parodų rūmuose.
Dailininkas Romas Klimavičius: 1988 m. su Virgiu Bizausku įkūrėme „Prarastųjų kartą“. Paskui daugiau prisijungė. Buvome jauni ir nepatenkinti klasikais, A. Taurinsku, E. Malinausku... prieš skulptorius nemaištavome, – R. Midvikis, A. Bosas man lig šiol yra dievai. Darėme parodas gatvėse, keistose erdvėse. Kai rengdavo bendras parodas Parodų rūmuose, iš Kultūros ministerijos atvažiuodavo tokia Šimukėnaitė, liuks moteris, ji dūsaudavo, kur, Romai, aš tave dėsiu, tu toks fainas, bet kur man tave parodyti... Nes mano medžiagos – smėlis, vonios... padariau darbą iš polietileninių maišelių. Tuo metu tai buvo visiškai neįprasta medžiaga parodoje. Polietileniniuose maišeliuose sudėti grafikos darbai, nuotraukos, kraštai sulyginti su prosu ir sukabinta ant sienos visa plokštuma. Net Malinauskas pasakė: malačius, daryk. Paskui buvo šiltnamis iš polietileno, su grafika. Pirma grafika be stiklų atsirado „Prarastosios kartos“ ekspozicijose.
Šaukštas. Tai geresnio gyvenimo simbolis. Su „Prarastąja karta“ Parodų rūmuose darėme parodą. Mano buvo „Paskutinė vakarienė“. Stalas uždengtas raudona staltiese su baltomis kvarbatkomis, ant stalo skęstantys aliuminiai bliūdai ir šaukštai.
Pirmieji moderniojo meno demonstruotojai Klaipėdoje: Klaudijus Pūdymas, aš, Edmundas Kelmickas ir Henrikas Gulbinas iš Kauno. Kelmickas skaitė savo eiles, Gulbinas garsino, o mes su Klaudijumi darėme meną. Paveikslų galerijoje, tamsoje: eina Kelmicko balso įrašas, per televizorių Gulbino garsai, ir įeina vietiniai menininkai: dar nesu matęs, kad menas tamsoje, matyt, šūdą rodo, sako. Kiekvienas objektas buvo apšviestas šviestuvu iš teatro. Praėjo keleri metai ir tokių sprendimų atsirado daug, bet mes buvome pirmieji.
Tada (1991 m.) „Prarastoji karta“pažaidėme. Tankai, kareiviai su automatais, žmonės autobusais vežami iš pietinės miesto dalies ginti vykdomojo komiteto. Liepų gatvėje Vytas Čepas, su šlipsu, tik su marškiniais, atsidaręs langą, verda arbatą. O mes po jo langu darome meno akciją: mano Stalino kopija su spąstais virš Čepo kabineto lango kabo, Vidas Bizauskas pila gyvulių kraują į kerzinius batus netoli kanalizacijos duobės, kraujo gavome iš Mėsos kombinato. Fūros užtvėrė gatvę, kad sulaikytų tankus, jei jie važiuos. Dešimta valanda vakaro, namie du maži vaikai, o aš vaidinu menininką. Vėliau V. Čepas visiems „Prarastosios kartos“ nariams skyrė po dirbtuvę. Oficialiai. Už nuopelnus. Politiškai buvome aktyvūs, nemandravojome.
Grupė „Prarastoji karta“ po keturių metų pradėjo byrėti, vienas, kitas atsisakė dalyvauti parodose. Veiksmą perėmė Virgis Bizauskas, pradėjęs organizuoti „Smėlio žaidimus“ Smiltynėje, kurie veikė kokius penkis sezonus, vykdavo kas antrus metus.“ (pokalbis, almanachas „Baltija“ 2019)

Buvęs grupės „Prarastoji karta“ narys juvelyras skulptorius Vytautas Karčiauskas:
„Tai buvo smagi, kūrybinga grupė. Susikūrė ji 1989 m. Sąjūdžio metu. Grupei priklausė Romas Klimavičius, Laisvūnas Kavaliauskas, Virgis Bizauskas ir kiti profesionalūs kolegos. Tai buvo oficiali menininkų grupė, teigianti, kad menas yra nepriklausomas, reikia sakyti tai, ką galvoji, neriboti savo minčių. Sukūrėme įdomių intriguojančių ir provokuojančių darbų, parodose ir pačiame senamiestyje darėme įdomias instaliacijas, eksponavau stiklinę koloną su plaukiojančiomis žuvytėmis.
Bet mano dalyvavimas „Prarastojoje kartoje“ truko tik apie metus. Buvau individualistas ir kolektyvinė kryptinga kūryba buvo patraukli man tik trumpam, be to savęs tikrai nelaikiau prarastąja karta. Jaučiausi labiau dar neatrastos kartos atstovu. Vėliau irgi nelabai domėjausi šios grupės veikla, tik prisimenu, kad labai patiko kolegos Romo Klimavičiaus instaliacija Liepų gatvėje – auliniai batai pilni kraujo.“
< iš pokalbio su grupės nariu dailininku Romu Klimavičiumi (pokalbis, almanachas „Baltija“ 2019)