Kavinė „PUPELĖ“ (Tiltų g. 17) 1980 10 23 – 1996 09 09

(data nustatyta pagal bare dirbusios barmenės Aldonos Vaitonienės darbo knygelės įrašą, nes Aldona „Pupelėje“ išdirbo visą kavinės egzistavimo laiką – 16 metų) Sovietmečiu „Pupelė“ priklausė visuomeninio maitinimo įmonei „Neptūnas“, 1994 m. „Pupelę“ privatizavo, dvejus metus turėjo išlaikyti tą pačią veiklą. Praėjus dviems metams, vietoj „Pupelės“ naujieji savininkai padarė batų parduotuvę. Prieš „Pupelės“ uždarymą buvo surengtas mitingas, dalyvavo V. Šliogeris ir kiti, tačiau žmonių iniciatyva dėmesio nesusilaukė.

Įėjimas į „Pupelę“ buvo nuo Didžiojo Vandens gatvės. Į Tiltų gatvę išeidavo du dideli langai, iš vidaus užtraukti sunkiomis tamsiai raudonomis užuolaidomis iki žemės. Kitoje pastato pusėje veikė batų taisykla, jai priklausė kiti du dideli langai. Įėjimo iš Tiltų g. pusės nebuvo tuo metu nebuvo.

„Pupelės“ interjerą projektavo architektas dailininkas Zigmas Bernardas Rutkauskas (gim. 1936), fasado iškabą – architektė Laima Šliogerienė.

Palipus kelis laiptelius nuo šaligatvio ir įėjus į vidų, pasukdavai į dešinę, pasieniui praeidavai į nedidelę erdvę, kurios viduryje stovėjo U raidės baras su kavos samovaru tai kavos katilas Už baro nuo pat atidarymo pakaitomis dirbdavo inteligentiškos barmenės Irena Trachtenberg („Pupelėje dirbo 1979 iki pensijos 1990 ar 92) ir Aldona Vaitonienė (dirbo nuo baro atidarymo iki uždarymo)

Aplink barą, nugaromis į užtamsintus užuolaidomis langus, sutilpdavo 12 kėdžių kavos gėrėjams. Kartais rytais ar per pietus prie durų tekdavo pastovėti eilėje.

„Pupelės“ klientai buvo konservatorijos dėstytojai, Donelaičio mokyklos mokytojai, aktoriai (N. Sabulytė, Paukštė, Gaidys) architektai, dailininkai (Jusionis, Ramanauskas, Rutkauskas) , juvelyrai, muzikai (Narušis, Šiaučiulis), V. Jusionienė ir kt. Čia rinkdavosi visa Klaipėdos bohema. Garsiausiai kavinėje skambėdavo architektų Vytauto Šliogerio ir Sauliaus Manomaičio balsai. S. Manomaitis kalbėdavo garsius monologus: „Štai atsiveria dangaus vartai ir pasirodo Šv. Petras“. Visi nuščiuvę klausydavosi jo skardaus balso.

Kai 1982 m. barmenė Aldona metams išėjo į vaiko auginimo atostogas, ją sutikę klientai prašydavo kuo greičiau grįžti, nes be jos „Pupelėje“ ne ta atmosfera. Dirbti, sako Aldona, buvo labai įdomu dėl žmonių, bet ir labai sunku. Per dieną išgerdavo po 100 litrų kavos. Kavos aparate statydavosi talpos po 4 – 7 – 10 litrų. Kartais per dieną reikdavo pakeisti dešimt kartų kavos talpą. Į dešimt litrų talpos indą pildavosi vienas kg ir 200 . maltos kavos Arabica. Užplikyta kava stovėdavo karštame vandenyje. Puodeliai buvo balti, juose tilpdavo šimtas ml kavos. Gabalinis cukrus būdavo padedamas prie puodelio, su žnyplėmis iš vazos.

Būdavo klientė, kuri ilgai išsėdėdavo kampe, prie sienos su vienu puoduku valandą ir daugiau, sekdavo visus įeinančius.

Bare pamainomis dirbdavo dvi barmenės, dvi kasininkės ir indų plovėjos.

„Atgimimo laikotarpiu per rankas keliaudavo „Mažoji Lietuva“ ir „Sąjūdžio žinios”, dudenant architektų Vytauto Šliogerio ir Sauliaus Manomaičio balsams. Prieš Klaipėdos Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą į „Pupelę“ užėjo Ozolas (nedidelis, su akinukais) su draugais, stovėdami atsigėrė kavos ir išėjo. Barmenė jį pažino.

Iš laikraščio „Vakarė. Klaipėda“, str. Andrius Šatas „Kur rinksis kavos gėrėjų partija?“ 1995 05 02

„Yra viena vieta, kurią kavos mėgėjai yra ypač pamėgę, - tai legendinė „Pupelė“. Vienas mano pažįstamas neseniai prasitarė, kad „Pupelėje“ veikia kažkoks neapsakomas magnetizmas. Nuo pat atidarymo čia renkasi tie patys žmonės, ir jeigu tu žinai, kad vienas ar kitas pilietis čia lankosi, nereikia jo ieškoti nei namuose, nei darbe. Užeik į „Pupelę“ - ir būtinai sutiksi. Tačiau ne tai yra šio bariuko magnetizmas. Svarbiausia čia – pati kava, nekeičianti nei savo skonio, nei spalvos, nei kvapo, nei kokybės jau tiek metų. Ir aplinka. Tamsus medis, tamsios užuolaidos, tos pačios barmenės, - visi puikiai supranta, kad žmogus mėgsta pastovumą. Šio baro lankytojas žino, kad jis gali išvykti į ilgiausią kelionę po pasaulį, sugrįžti, užeiti į „Pupelę“ – ir pajusti, kad niekas nepasikeitė. Čia - ta pati kava ir tie patys draugai. „Pupelė“ rimtai pretenduoja į kavos gėrėjų partijos būstinę. Be to, nuo atidarymo čia veikianti kavos viryklė rimtai pretenduoja patekti į maltos kavos aparatų rekordų knygą. Galiu lažintis, net barmenės nebežino, kiek tonų kvapnios kavos šis aparatas išleido per savo kraniukus.“

Iš FB 2020 m.:

Buvusių „Pupelės“ klientų prisiminimai: „Nuo Pupeles laiku nesu gėrusi skanesnės kavos. Matyt, tas ovalus sėdėjimas ir bendravimas vienu metu su visais, teikė skonio. / Kokia skani būdavo kava!!! Ir eklerai tikri! / Nuostabūs mažučiai pusryčių sumuštinukai.