PRAEIVIAI in memoriam

URBONU_NAMUOSE_Mikas_priekyje_Dalia_ir_Titas_Geda_ir_Romene_maza_Mege_1988_archyvas_Tito_Valdo_Anceviciaus_607.jpg
R_Urbonas_1992_Parodos_atidarymas.jpgR_Urbonas_1994.jpgUrbonas_1992.jpgRaimundas_Urbonas_1994_Sestokas.jpg

Rolandas Mosėnas (1965 05 01 – 1985 01 03)

(remtąsi mamos Mildos Mosėnienės pasakojimu ir archyvu, literatųrologo dr. Marijaus Šidlausko (buvusio Jonučio) straipsniu)

„Mirtis visuomet kažkaip keistai sumistina žmogų, paversdama jį gilia ir niekam nepermatoma paslaptim... „ rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas apie Vytautą Mačernį. Tinka ir apie R. Mosėną ir visus mirusius.

Tėtis Edvardas buvo jūreivis, elektrikas. Plaukdavo į jūrą. Vadovavo kolektyvams, vesdavo renginius kaip žuvis jūroje.

Mama Milda dirbo vyresniąja inspektore personalo skyriuje „Vakarų laivų remonto“ įmonėje. Jos seneliai pažinojo I. Simonaitytę.

Kai Milda gimė 1944 gegužės mėn. vyko mūšiai, švilpė kulkos. “Gimiau iš sužeisto pavasario”.

Šeima domėjosi literatūra, daile. Santykiai nebuvo mama – tėtis – vaikas, visi lygūs, visi turėjo nuomonę, daug kalbėjosi, aptardavo knygas, parodas, filmus.

Rolandas skaityti išmoko trijų metų. Pats išmoko, klausinėdamas, kokia raidė. Kaimynai netikėjo, pakišdavo laikraštį, patikrindavo.

Mama Milda su berniukais kiekvieną šeštadienį pasipuošę eidavo į miestą, pirmiausia į Paveikslų galeriją, paskui į Manto g. pradžioje priešais kino teatrą „Vaiva“ mažytė jūrinė ekspozicija, Jūrų muziejukas – laivų maketai ir kriauklės, nuo jos ir prasidėjo Jūrų muziejus, tada kraštotyros muziejus Liepų g., paskui eidavo į filmą „Švyturyje“, ir pietauti kavinėje „Banga“ (dabar ten „Manto Herkaus" galerija), Skulptūrų parką apeidavo. Kai grįždavo namo, Rolandas sakydavo „šventoji trejybė“ – susėda ant sofos prieš tamsų televizoriaus ekraną, atsišviečia visi trys, ir juokiasi visi, kalbasi, pasiima tarptautinių žodžių žodyną ir duria pirštu, iškrenta instrumento pavadinimas, vėl visi juokiasi.

Visa šeima su tėvais kiekvieną šeštadienį, sekmadienį keliaudavo į gamtą kaip čigonų taboras, mašinos neturėjo, sėda į autobusą, važiuoja prie Minijos, link Kretingos, į Zankrugą (taip vadino Smiltynę)

Rolandas vasaras leisdavo Vilniuje programuotojų, matematikų mokykloje.

Marijus Šidlauskas rašo: „Jis buvo užsidegęs kompiuterinės poezijos idėja, kurio įgyvendinimui paaukojo ne vieną nakties valandą. Mokslinės logikos ir dvasinio susijaudinimo santarvė darėsi svarbiu bręstančios asmenybės rūpesčiu.“

Rolandas Sendvario mokyklą baigė aukso medaliu. Dalyvaudavo matematikos olimpiadose, puikiai deklamavo poeziją. Buvo išstudijavęs poezijos teriją, rašė sonetus, trioletus, bandė prozą.

Paaugus paradui vadovaudavo Rolandas, knygas, muziką parnešdavo.

Rolandas neturėjo nei klausos, nei balso, o jo brolis Aidas, jaunesnis trim metais, į tėvą, muzikalus, tėvo gitarą anksti pradėjo brazdinti.

Rolandas skaitė Kamiu, Markesą, Vitgenšteiną, Rytų filosofiją. Kafka buvo jo dievas, sako mama Milda.

Rolandas važiuodavo į Vilnių dažnai, nes dalyvaudavo mokykliniuose konkursuose, ten bendravo su Mieželaičiu, Strielkūnu.

Paniškai bijojo sveikatos patikrinimų, šalinosi politikos ir kariškių, per fizinio lavinimo pamokas stengėsi prilygti savo bendraamžiams.

Broliai dievino „Trio“ - Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Čekasiną ir Vladimirą Tarasovą.

Rolandas įstojo į Leningrado Ždanovo universitetą, Filosofijos fakultetą, matematinės logikos specialybę. Pats tai vadino saldžia katorga. Sau tapo dar reiklesnis.

Rolandas Mosėnas dar spėjo į traukinį, kuris vežė antisistemiškai mąstančius žmones į rytus, į Piterį, pilną disidentų, undergraund’o, kupiną energijos, greitai prišauksiančios glasnost ir perestroiką.

Dar po kelių metų jau niekas iš Lietuvos nenorės važiuoti į Piterį mokytis, nes viskas, kas galėtų įvykti svarbiausio, jau vyko namuose, Lietuvoje, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Marijampolėje. Tik be Rolando. Jis mirė dvidešimties metų, žiemą. Jam žiauriai skaudėjo vidurius (vidurių kolitas), jį pargabeno į Vilnių iš Piterio leisgyvį, pajungtą žarnelėmis. Jo draugui Arūnui T. Rudokui rovė stogą.

Mama sako: Rolandas turėjo troškimą daugiau žinių, todėl ir sudegė taip anksti. Jau mokytojai mokykloje Rolandui sakė, kad tu sudegsi. Rolandas visada turėjo tragizmo nuojautą.

„Lapkričio vartai“ – spektaklis pagal Rolando Mosėno eilėraščius, pastatytas Menų fakultete 1986 m., tai Rolando In memoriam.

1989 m. Rolando draugas Arūnas Tomas Rudokas išleido jo eilėraščių rinktinę "Šviesoje", Marijus Šidlauskas parašė straipsnį. 

RAIMUNDAS URBONAS 1963 - 1999

Raimis mirė naktį, kai šalyje siautėjo uraganas Anatolijus. Gruodžio 3 d. jis išėjo iš baro „Bohema“ vėlų vakarą. „Bohemos“ savininkė Stefutė ir prie baro dirbusi Jolanta, lyg nujausdamos nelaimę, prašė šalia esančių žmonių parvežti Raimį namo. Kažkas, atrodo, Stefutės sūnus (Jolantos vyras) jį parvežė, bet jis ir vėl sugrįžo. Buvo stipriai išgėręs, kai prasilapojęs juodą ilgą odinį lietpaltį išėjo į naktį. Moterys neramiai užrakino kavinę ir ryte sužinojo, kad iš Dangės ištrauktas kūnas.


APIE R. URBONO FOTOGRAFIJĄ"Portretas prie lango" 1986 m.

"Portretas prie lango" 1986 m. (saugoma MO muziejaus archyve) 1987 m. pelnė pirmąjį apdovanojimą R Urbonui tarptautinėje fotografijos parodoje – jam buvo įteiktas Vengrijos fotografijos meno sąjungos medalis.
Nuotraukoje užfiksuotas fotomenininkas Algirdas Darongauskas savo palėpėje Kurpių g., jo stalas, daiktai, langas, šviesa.
Artūras Šeštokas prisimena, kad nuotrauką Raimis padarė su Algio D. rusišku apgadintu objektyvu RUSSAR, kuris dėl to apgadinimo gražiai sklaidė šviesą.
<>
Raimundas Urbonas gimė 1963 m. Plungėje, gyveno Klaipėdoje. Apie 1985 m. pradėjo kurti foto meną. 1989 – 1995 m. priklausė Klaipėdos menininkų grupei DOOOOORIS.
Ypač domėjosi Rytų Prūsijos Karaliaučiaus sityje nykstančia istorija, važiuodavo ir fotografuodavo senus apleistus vokiškus pastatus. Į šią temą daug savęs investavo.
Plačiau knygoje:
Raimundas Urbonas „Rytų Prūsija“ 2012, “Kitas takas”.
Formos viršus

PETKEVIČIUS OVIDIJUS (1965–2008)

Teatralas, renginių organizatorius. Gimė 1965 m. Kupiškyje. Vidurinę mokyklą baigė Biržuose, 1994 m. baigė dramos režisieriaus studijas Lietuvos muzikos akademijoje, 2000 m. Klaipėdos universitete įgijo režisūros magistro kvalifikacinį laipsnį. Nuo 1998 m. dešimt metų dirbo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre literatūrinės dalies vedėju, paskutiniaisiais metais – specialistu ryšiams su visuomene. Buvo festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koordinatorius nuo pat pirmojo festivalio, rašė teatro recenzijas. 
Mirė 2008 m. liepos 27 dieną. Palaidotas Kupiškyje.

Ivona Žiemytė 1992 m. (nuotr.. Artūro Šeštoko)

IVONA ŽIEMYTĖ (1961 – 2015)

Žurnalistė, 25 metus dirbo dienraštyje „Vakarų ekspresas“ (nuo pat leidinio gyvavimo pradžios). Per šį laikotarpį ji parašė tūkstančius straipsnių, kurie palietė ne vieno skaitytojo širdį.
Netikėtai mirė būdama 53-ių metų kovo 1 dieną savo namuose, grįžusi iš Žvejų kultūros rūmuose vykusio renginio, nors jau kuris laikas turėjo nedarbingumą. Palaidota Joniškės kapinėse.

Ivoną matydavau įvairiuose renginiuose, apie kuriuos ji rašydavo laikraščiui, kartais ateidavo į muziejų. Gal kokiais 2012 m. pavasarį netyčia susidūrėme prie Senojo turgaus, ties „Humanos“ parduotuve. Buvau neseniai išleidusi knygą „Einantis kalnas“. Ivona su lengva pašaipėle, kuri kyla iš vidinės graužaties, sako, tai išleidai knygą, galvoji, kad gerai rašai? Nežinau, sakau, kažkaip pasimečiau dėl jos ironijos. Sako, aš pilnus stalčius prirašiau, romaną ne vieną. Tai parodyk, įdomu, - išlieku draugiška. Bet ji rūgčiai nusišypsojo ir nuėjo, kaip visada kažką lengvo ant savęs užsimetusi, gležta, suvargusi moterėlė. Tas pokalbis giliai įsirėžė. Gal jame buvo pagalbos prašymas, noras, kad kažkas išplėštų iš jos stalčiaus tuos prirašytus lapus, kad paskaitytų, kad įvertintų.

Jei ji nebūtų žurnalistė, esu tikra, būtų rašytoja. Bet buvimas žurnaliste išsunkia žmogaus rašymo galias, tai, kas lieka, to yra per maža.

Dažniausiai. Taip atsitiko Ivonai rašytojai.

Norėčiau tikėti, kad tame stalčiuje dar tebeguli labai įdomus rankraštis, kurį kas nors atras ir perskaitys.
Ji globojo viso rajono kates. Gyveno dviese su mama.

Sondra

Leonidas Donskis 1962 – 2016
Lietuvos filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas.
Gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje.
Mirė 2016 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus oro uoste nuo širdies smūgio.

Mokslai Klaipėdoje: 1980 m. baigė Klaipėdos 19 (dabar "Baltijos" gimnazija) vidurinę mokyklą. 1985 m. baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultete.

Darbai Klaipėdoje: 1985-1987 m. Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų stažuotojas tyrėjas, dėstytojas, 1991- Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Visuomenės mokslų katedros vyr. dėstytojas, 1991–1997 m. Klaipėdos universiteto (KU) Filosofijos katedros vedėjas, 1995–1997 m. KU Socialinių mokslų fakulteto Lyginamųjų civilizacijos studijų centro direktorius.

Vienas iš universiteto Klaipėdoje įkūrimo idėjos autorių. 1990 - 2000 m. KU Senato narys; nuo 1993 m. Klaipėdos universiteto docentas. 1991–1993 m. filosofijos ir kultūros filosofijos dėstytojas Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. 1997–2002 m. dėstė ir dirbo tyrėju JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei tyrimų centruose.