„MANSARDA“ menininkų grupė, įsikūrusi 1989 m. Puodžių g. Nr. 27

(tuo metu gatvė vadinosi Kapsuko g.)

Grupei priklausė laisvieji menininkai avangardistai Kava Alvydas Vasiliauskas (A.V. susipykęs su dėstytojais metė mokslus, būdamas paskutiniame Dailės instituto Klaipėdos fakulteto kurse, scenografijos specialybėje, įstojo į Tautodailininkų sąjungą ir gavo dirbtuves tuometinėje Kapsuko g. 27), Valdas Puzonas, Fiodoras Sivakovas ir Eugenijus Nendzinskas (buvęs muzikantas, vėliau užsidegė aistra fotografijai), prisijungė Antanas Bružas, Arūnas Kaukas.

Iš pradžių grupė vadinta „integracijos“ grupe, nes praktikavo bendruomeninį vienos drobės tapymą. „Skirtingų požiūrių derinimas duoda netikėtą efektą, visiškai naują būseną. Savo darbo būdą mes vadiname „integracija“, sakė „Mansardos“ idėjinis vadas ir visos kompanijos dailės „mokytojas“ A. Vasiliauskas.

Integracinis tapymo būdas buvo būdingas grupės susikūrimo pirmaisiais metais, o 1991 m. vasario mėn. A. Vasiliauskas jau sakė, kad „septyniese vienos drobės nebekankina, metė hepeningo vakarėlius, žirkles, smėlio grafiką, nebestato Babelio bokšto iš laikraščių, nes menas tai intuicija, jo kalba nuo japonų hieroglifų iki Eločkos ho-ho!” Turbūt ironizuodamas pasidalino idėja surengti parodą homoseksualams, sukuriant spalvų dykumą: raudona su raudona, žydra ant žydros. (iš I. Žiemytės str. „Vakarų eksprese“ 1991 02 19)

Apie savo asmeninę tapybą A.Vasiliauskas tuo metu kalbėjo: „Mano idealas – gelmė, įvairių derinių pojūtis., mėgstamiausias įvaizdis – Šviesa.“ Savo darbus Vasiliauskas pasirašinėjo Kava, todėl kiti, kas su juo nebendravo, o tik matė darbus, jį ir vadino Kava. Artimoje aplinkoje jis buvo Alvis. Paklaustas, kodėl Kava, Alvydas paaiškino: „žodžių klaipėdietis, Alvydas Vasiliauskas, Algirdo pirmųjų raidžių derinys“ (Vakarų ekspresas, 1995 02 24)

Menininkų grupę vienijo panašus požiūris į meno procesą, kūrinių eksponavimą, ir, be abejo, vieta – reali mansarda Puodžių gatvėje, kur vykdavo ne tik tapymo ir aptarimo procesas, bet kuri atlikdavo ir įdomios, netikėtos ekspozicinės erdvės funkciją.

Valdas Puzonas – „Mansardos“ filosofas, jo žodyne skambėdavo žodžiai „energijos atsarga“, „atsparos taškas“, „kodas“.

Alvydo V. dėka Puzonas gavo dirbtuves toje pačioje mansardoje, tik į kitą pusę. Apie 90-uosius metus name Nr. 27 pirmame aukšte gyveno dvi ar trys šeimos, tik įėjus po dešinei buvo tualetas, užlipus laiptais į antra aukštą, tiesiai gyveno senbernis Jonas, po dešinei – Alvio Kavos dirbtuvės su nedideliu langeliu į kiemą, po kairei – Puzono dirbtuvės su normaliu langu į pietus, kas tapytojui buvo labai svarbu – turėti kuo daugiau šviesos.

Pabuvus „Mansardos“ parodose turi likti jausmas, sakė menininkai.

V. Karčiauskas po trečiosios „MANSARDOS“ parodos 1990 m. sausio 30 d. parašė: „Antausis – sotiesiems menininkams“, Birutė Gailienė: „...nežmoniškai įdomu, daug ką po šios parodos vertinsiu kitaip...“

Patys menininkai savo kūrybą vadino anomaline zona.